Jei kamaroje kabo paltis storų LAŠINIŲ, vadinasi, šeima sugeba gerai tvarkyti ūkį ir sočiai gyvena. Kadaise darbymetį jie būdavo būtinas pavakario užkandis, samdiniui mokant už darbą – geidžiamas paviržis. Taip pat – nepakeičiamas maistas, valiuta, vaistas ir prie ūkio praverčiantis riebalas cypiantiems durų vyriams sutepti.
„Lietuviui be lašinių būdavo nedrąsu. Jei jų turi, vadinasi, būsi sotus, – pasakoja istorikė, etnografė, Kulinarijos paveldo fondo vadovė Birutė Imbrasienė. – Pagal lašinių storumą būdavo sprendžiama apie ūkio stiprumą, todėl, tarkim, sulaukus piršlių, vaišėms jų atriekdavo nuo storiausios palties. O jei ant stalo šeimininkas padėdavo plonų lašinių, tai žmonės juokdavosi, kad iš jo kiaulės – „tik skūra, rūra ir guzikas“.“