Neintriguosiu ir atsakysiu iškart – todėl, kad ištiktos nesėkmės mes skausmingai nusigręžiame nuo savęs. Šį straipsnį skiriu visoms, norinčioms sužinoti, dėl kokių žalingų nuostatų mes dažniausiai liekame nepabandžiusios realizuoti savo norų, ir kaip galime iš to save išvaduoti.
Psichologai jau seniai išaiškino, kad žmogus yra būtybė, instinktyviai vengianti skausmo. Ir tai natūralu, nes taip mūsų rūšis galėjo išlikti ir įsitvirtinti šiame pasaulyje. Visgi klaidos atveju kylantis skausmas yra išmokta ir labai žalinga reakcija.
Būtent tada, kuomet jaučiamės sužeistos nesėkmės, mums reikalingiausias meilės kupinas žvilgsnis į savo vidų.
Paradoksalu, tačiau būtent tada, kuomet jaučiamės sužeistos nesėkmės, mums labiausiai reikalingas meilės kupinas žvilgsnis į savo vidų, švelniai kuždantis: „Kelkis, aš tavimi tikiu, tau pavyks!”.
Vietoje to – mumyse gyvuojanti perfekcionistė patyliukais, bet grėsmingai teigia, kad jei norime būti mylimos, mums viskas privalo sektis. Akivaizdu, kad su tokia nuostata nesėkmė dažnai kerta per savivertę. Todėl nepasisekimų mes prisibijome, vengiame jų sukeliamo savęs atstūmimo skausmo ir būtent dėl to labai dažnai liekame net nepabandžiusios padaryti to, ko slapčia trokštame.
Tikra tiesa, kad tobulumui ribų nėra ir ta vidinė tobulintoja skatina mus nuolat padaryti geriau. Tačiau žmogiškumas yra net labai ribotas, o tam, kad trokštamoje srityje mums išties pasisektų, dažnai reikia ilgų treniruočių, klaidų, nepasisekimų ir visokių kitokių patyrimų, kad galėtume mokytis ir įgyti patirties.
Juk savo esme nesėkmė tėra pasekmė. Pasekmė mūsų minčių, ketinimų, pasirinkimų ir veiksmų. Jei pasekmė yra ne tokia, kokios mes vylėmės, ar verta dėl to save nubausti? Deja, dažna moteris yra įpratusi savęs išsižadėti, apkaltindama save nebūtais dalykais, užuot paklaususi: „Ką vertingo galėčiau išmokti iš šios pasekmės / nesėkmės?” Šis klausimas yra puikus pirmas žingsnis, padedantis susikurti realesnę, vadinasi, žmogiškesnę reakciją į nesėkmę, užuot tenkinus vidinės perfekcionistės dažnai gerokai perlenktus tobulumo standartus.
„Galbūt viskas, kas bjauru, savo esybės gilumoje yra kažkas, kam labai reikia mūsų meilės“, – kadais samprotavo didysis vokiečių poetas R. M. Rilke. Tik ne GALBŪT, O ŽŪTBŪT. Mes tikrąja ta žodžio prasme žūstame, kai atsižadame tų savo esybės dalių, kurios mums ir kitiems nepatrauklios, nepriimtinos. Šiuokart kalbu apie tą nenusisekusią mūsų versiją, kurios eilinį kartą nepakvietė į antrąjį pasimatymą, arba ją paliko ilgametis draugas, arba ji pervargo nuo atsakomybės naujoje pozicijoje, kurios taip ilgai siekė darbe…
Meilė sau, švelnus savęs palaikymas tomis akimirkomis, kai „susimauname”, yra būtinas, kad gyvybinės galios mumyse nepertraukiamai tekėtų. Kaskart, kai imame save smerkti, blokuojame savo gyvybinę tėkmę. Nieko nuostabaus, kad tokios būsenos mes jaučiamės išsekusios, nutolusios nuo savęs ir kitų, prarandame ne tik pasitikėjimą savimi, bet ir tikėjimą gyvenimo palankumu mums.
Ištiktos nesėkmės pasakykite sau, kad mylite save. Ištarkite tą garsiai arba mintyse. Užrašykite. Veiksminga yra save apkabinti. Paklauskite savęs: „Kaip pati galiu parodyti sau meilę ir palengvinti emocinį sunkumą?“ Nuoširdžiai uždavus sau šį klausimą, vidus tikrai atras atsakymą – mums gal norėsis įsikniaubti į antklodę, išgerti mėgstamos arbatos, paskambinti bičiulei ar tiesiog nusnūsti. Paklausykime šio intuityvaus vidinio postūmio. Svarbiausia, kad automatiškai kilusį žalojantį pyktį sau dėl nesėkmės ar netobulumo, tokiu pasirinkimu mes sąmoningai pakeičiame supratingu mylinčiu dėmesiu.
Paklauskite savęs: „Ar noriu, ar linkiu sau nuoširdaus ir tvaraus pasisekimo – darbe, santykiuose, kūryboje, sveikatoje?“ Jei atsakymas yra „taip“, tuomet kviečiu ryžtingiau mylėti save! Jei atsakymas yra „ne“, (o taip irgi gali būti, jei širdies gilumoje jaučiatės, kad nesate vertos sėkmės, darnių santykių, kūrybinės realizacijos ir pan.) tuomet pamilti save jums privaloma ir gyvybiškai svarbu!
Mat mylėti save gera, verta, bet tik tuo atveju, jei norime gyventi laimingą ir autentišką gyvenimą, mokytis iš savo klaidų ir paversti jas būtina patirtimi kelyje į sėkmę. Juk sėkmė yra pasekmė. Nepamirškite to!
Saviugdos specialistė Raminta Lapinskaitė rugsėjo 6 d. Vilniuje organizuoja 5 savaičių trukmės mokymo programą, skirtą moteriškos savivertės prigimčiai pažinti, patirti ir atskleisti. Daugiau informacijos rasite čia.