Semiotikas Dario Martinelli ne tik yra įsitikinęs, kad ateis laikas, kai visi būsime vegetarai. Jis mano, kad tai pamatys ir jo šiandien septynmetis sūnus Elmis.
Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius kartu su žmona Lina augina Elmį vegetaru ir neabejoja, kad mylėti gyvūnus reiškia gerbti jų teises, – šeima taria griežtą „ne“ zoologijos sodams, kailiams, cirkui. Lietuvoje gyvenantis italas Dario džiaugiasi vegetariškų restoranų gausa ir teigia, kad lietuviai vertina vegetarinę mitybą kaip sveikesnę, tačiau apie etinį gyvūnų valgymo aspektą neretai pamiršta.
Kiek metų gyvenate Lietuvoje? Kaip ši patirtis jus pakeitė?
Jau suėjo penkeri metai. Prieš atvykdamas čia, dvylika metų gyvenau Suomijoje. Lygindamas Lietuvą su Suomija, matau, kad lietuviai labiau panašūs į italus nei į suomius. Gali būti, kad tai susiję su katalikybe: tiek Lietuva, tiek Italija yra katalikiškos šalys, o Suomija – liuteroniška.
Gyvenimas Lietuvoje mane išmokė suprasti mažas bendruomenes – jų poreikius, tikslus, laimėjimus... Pasakęs, kad esu italas, bet kuriame krašte sutinku žmonių, kurie ką nors žino apie mano šalį: gal per atostogas jie lankėsi Florencijoje, gal dėvi itališkus drabužius ar yra klausęsi italų kompozitorių kūrinių... Kita vertus, paminėjęs, kad gyvenu Lietuvoje, turiu truputį papasakoti apie šalį, padėti atskirti ją nuo kitų Baltijos valstybių ir pataisyti: „Ne ne, ten žmonės kalba ne rusiškai, o lietuviškai!“
Manau, kad dabar labiau suprantu, ką reiškia kovoti dėl mažos teritorijos, nuolat stengtis įsitvirtinti pasaulyje ir dvejoti – ar niekas tavęs nesupainiojo su kuo nors kitu?
Itališkuose filmuose šeimyniniai pietūs neįsivaizduojami be karštų ginčų, visi kalba daug ir garsiai, stengdamiesi vienas kitą perrėkti. Koks jūsų šeimyninis gyvenimas – labiau itališkas ar lietuviškas?
Pernai dalyvavau vienoje Lietuvoje populiarioje pokalbių laidoje. Tiesą sakant, visi taip garsiai kalbėjo ir tiek kartų pertraukė vienas kitą, kad galiausiai gavęs žodį padėkojau laidos vedėjai už sukurtą namų atmosferą. Nemanau, kad ji suprato mano pokštą.
Gali būti, kad esame šiek tiek kalbesni nei tipinė lietuvių šeima. Bet jei paklaustumėte, kokia yra ta tipinė lietuvių šeima, negalėčiau atsakyti.
Namie bendraujame trimis kalbomis: italų, lietuvių ir anglų. Na, o ginčytis lietuviškai sudėtinga dar ir dėl to, kad jūsų keiksmažodžiai tokie švelnūs! Šiuo atžvilgiu esu patriotas.
Kalbant apie konfliktus: jūsų žmona – ne vegetarė. Kaip sutariate?
Vienas italų humoristas kartą pasakė, kad „vedybiniame gyvenime mokaisi spręsti tas problemas, kurių NIEKADA iki tol neturėjai“. Būtų tikrai liūdna, jei kaskart, sutikę žmogų, tikrintume visus jo įsitikinimus, nuomones ir tada spręstume, ar bendrauti. Santykiai nebūtų įmanomi. Nors ir džiugu, kai nuomonės sutampa, tačiau galbūt dar smagiau yra abiem pusėms mokytis tolerancijos, kai jos truputį skiriasi.
Sakau „truputį“, nes mano žmona mėsos valgo tik retkarčiais ir tikrai nėra nuo jos priklausoma. Ji nekenčia kailių, zoologijos sodų, cirko, medžioklės ir panašių dalykų, todėl, iš tiesų, mūsų nuomonės labiau sutampa, nei skiriasi.
Kaip apsisprendėte Elmį auginti vegetaru – juk jūsų šeimoje egzistuoja dvi valgymo kultūros, galėjote rinktis kitą?
Sūnus auga sveikas, turėdamas gražias vertybes ir dorybes, viena iš jų – meilė gamtai ir gyvūnams.
Nebūtume taip nusprendę, jei nebūtume buvę tikri, kad vaikui tokia mityba – visiškai sveika. Jei kas nors tvirtina priešingai, jiems tiesiog trūksta informacijos!
Pasirinkome dėl sūnaus, ne dėl ideologijos. Jis auga sveikas, turėdamas gražias vertybes ir dorybes, viena iš jų – meilė gamtai ir gyvūnams. Mes abu manome, kad tai – gražiausia, ką galime padovanoti savo vaikui.
Tikriausiai ne kartą girdėjote, kad augindami sūnų vegetarą varžote jo laisvę. Ką apie tai manote?
Tarp kitko, apie tai gana išsamiai rašau savo knygoje „Laiškai sūnui vegetarui“. Būdami tėvai mes esame atsakingi – ir moraliai, ir teisiškai. Jei matysiu, kad mano sūnus bando paliesti karštą viryklę, liepsiu jam pasitraukti. Ar tokiu atveju bus varžoma jo laisvė? Ne. Tokia mano, kaip tėvo, pareiga.
Žinoma, karšta viryklė – objektyviai pavojingas daiktas, o mėsos valgymas pats savaime tuo metu pavojaus nekelia. Kita vertus, tėvystė kupina tokių pasirinkimų. Ar jį krikštysime, ar ne? Leisime į privatų ar į valstybinį darželį? Ar uždrausime žiūrėti filmuką, kurio personažas naudoja ginklą? Ar rengsime šiltai, kad neperšaltų, ar lengvai, kad užsigrūdintų? Sąrašas – begalinis. Laikausi nuomonės, kad atsakingi tėvai sprendžia patys, vadovaudamiesi tuo, kas jiems atrodo teisinga / naudinga / svarbu. Nesitikiu, kad dvimetis pats pasirinks darželį.
Mano galva, problema yra ne laisvės „suvaržymas“, o tai, ką dauguma laiko priimtinu elgesiu. Kai su savo vaiku elgiesi taip, kaip visi, niekas nesijaudina dėl jo laisvių. Jei elgiesi kiek kitaip, staiga tampi vaiko skriaudiku.
Niekada neprieštarausiu savo sūnui, jei jis, būdamas ganėtinai subrendęs, ims elgtis kitaip. Mano darbas – įrengti jo gyvenimo „namą“ kuo patogiau. Suaugęs jis galės rinktis, kurių „baldų“ atsikratyti, kuriuos – atnaujinti. Juk gamta tam suteikė paauglystę! Jis natūraliai maištaus prieš daugelį dalykų. Jei vegetarizmas bus vienas iš jų – tebūnie. Gerbsiu tokį sprendimą.
Kokių priekaištų išgirstate, kai žmonės sužino, kad jūsų septynmetis sūnus Elmis – vegetaras?
Pastebėjau, kad nemažai žmonių, vos susidūrę su vegetarais, tampa profesionaliais dietologais. O išgirdę, kad vegetaru „verčiame“ vaiką, atidaro Pandoros skrynią klausimų. Pavyzdžiui: „Kaip jis gauna proteinų?“ Atsakymas – dalinis arba išsamus daržovių, kurios turtingos proteinų (pupelės, avinžirniai, riešutai ir t. t.), sąrašas.
Kitas komentaras: „O kaip dėl geležies?“ Atsakymas: „Lęšiai, uogos, brokoliai.“ – „Na, gerai, o vitaminas B12?“ – „O jūs žinote, kam reikalingas B12?“ Beje, šis klausimas man labiausiai patinka – daugelis neturi jokio supratimo, kas yra B12 ir kam jis reikalingas organizmui. Tokiems žmonėms primenu, kad mano sūnus vegetaras, ne veganas, todėl nėra jokio reikalo jam papildomai duoti vitamino B12. Ir taip toliau...
Ką reiškia būti vegetaru mėsos valgytojų visuomenėje? Ar šis požiūris kiek pasikeitė nuo tada, kai juo tapote?
Man patinka Gandhi žodžiai: „Pradžioje jie tave ignoruos, paskui iš tavęs juoksis, vėliau – kovos, o galiausiai – tu laimėsi.“ Vegetaru tapau tada, kai visi juokėsi iš tokių žmonių. Mane erzino ir man pamokslavo, o išdrįsęs prabilti apie tai, kad visuomenė palaipsniui ims labiau gerbti gyvūnus, prajuokindavau visus be išimties.
Dabar, praėjus 23 metams (per tą laiką jau ėmiau linkti ir prie veganizmo), žmonės mato, kad vegetarizmas realiai egzistuoja, ir nebesijuokia iš jo. Šiandien, nuėjęs į svečius, nors ir sulaukiu draugiškų pasierzinimų, beveik visada sutinku dar bent vieną vegetarą.
Priartėjome prie laimėjimo stadijos. Dabar, kai sūnus klausia, ar visi žmonės vieną dieną taps vegetarais (o jis to KLAUSIA!), galiu ne tik atsakyti teigiamai, bet ir užtikrinti jį, kad tai pamatys savo akimis.
Kalbate apie Lietuvą. O kaip yra Italijoje?
Gana juokinga, kad šalis, turinti labai senas vegetarinių ir veganiškų patiekalų gaminimo tradicijas (ypač Pietų Italija, iš kurios esu kilęs), taip menkai toleruoja vegetarų ir veganų kultūrą. Pasitaiko, kad kai svečiuose pasakau, jog esu veganas, šeimininko akyse pasirodo išgąstis: „Dieve, kuo reikės pavaišinti?!“ Tada dažniausiai primenu, kad toks ir toks tradicinės regiono virtuvės patiekalas jau yra veganiškas!
Beje, neseniai atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvoje vienam žmogui tenka daugiausia vegetariškų ir veganiškų restoranų Europoje. Lietuvoje daug dėmesio skiriama natūraliems, ekologiškiems produktams, todėl čia žmonės vertina veganišką mitybą kaip sveikesnę. Labai gaila, tačiau daug rečiau supranta etinį šio pasirinkimo aspektą.