Mažai kas iš gydytojo odontologo Sergejaus TROŠČENKOVO (45) draugų būtų patikėję, kad gyvenimą miesto šurmulyje jis kada nors iškeis į ramią kasdienybę užmiestyje. Bet štai jau kelerius metus Sergejų kas rytą žadina laukinės gamtos grožis ir laukuose besiganančios avys.
Jeigu kada ir būtum pagalvojęs, kur Sergejus galėtų kelti sparnus, tai būtų buvęs mažų mažiausiai stiklinis dangoraižis kokiame nors Vakarų Europos didmiestyje. Turbūt ir jis nemanė, jog gyvenimas apvirs taip, kad Vilniaus centre liks tik jo odontologijos klinika, o jaukūs vakarai bus leidžiami už dvidešimt kilometrų nuo sostinės esančioje sodyboje.
Sergejus puikiai pamena, kad, persikėlus studijuoti į Vilnių, čia ilgainiui įsigijus butą, mama vis kartodavo, jog jam praverstų namelis gamtoje: „Tik aš šiuo klausimu buvau griežtas – tikrai ne. Sodyba man visuomet asocijavosi su vaikystėje atliktais ūkio darbais, o aš jų nebuvau pasiilgęs (šypsosi). Bet šioje situacijoje labai tinka posakis „niekada nesakyk „niekada“. Todėl net ir džiaugdamasis atrasta ramybe kaime netvirtinu, kad niekuomet