Sigita Mikalauskienė – apie lemtingą pasimatymą, nėštumą lydėjusį sutapimą ir kaip Liudo kelnės išgelbėjo koncertą

Šiandien Sigita ir Liudas Mikalauskai skaičiuoja jau daugiau nei 13 santuokos metų. Tačiau S.Mikalauskienė teigia, kad tai tik kelio pradžia ir dar daug visko laukia priešakyje. Visgi, Sigita – ne tik žmona, trijų vaikų mama, bet ir meno vadybos bei komunikacijos specialistė, renginių organizatorė, Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos narė.

Portalui Žmonės.lt S.Mikalauskienė atvirai pasakoja apie darbo su operos solistu L.Mikalausku užkulisius, motinystės džiaugsmus bei iššūkius ir svarbiausias judviejų šeimos vertybes.

Sigita, papasakokite, kaip susipažinote su Liudu? Kas jums labiausiai įsiminė iš pirmosios judviejų pažinties dienos?

Tai įvyko prieš daugiau nei 16 metų. Keista, bet Liudas mano tėvus pažinojo anksčiau nei mane (šypsosi). Taip jau nutiko, kad jis ir mano tėtis kurį laiką dainavo drauge Kauno kultūros centro mišriame chore „Gintaras“ ir, pasirodo, esu stebėjusi ne vieną choro koncertą, kuriame pasirodė ir Liudas. Kiekvieną vasarą choras su šeimomis rinkdavosi į tradicinę stovyklą Pervalkoje, Kuršių Nerijoje. Ten vykdavau ir aš, kol lemtingąją 2008 metų vasarą pirmą kartą akis į akį susitikome su Liudu.

Pamenu, tuomet jis pasirodė charizmatiškas, romantiškas choro naujokas. Išėjome pasivaikščioti ir Liudas klausia: „O ar tu žinai, kad man šiandien gera diena pasimatymams?“ Susimąsčiau ir paklausiau: „Koks tavo Zodiako ženklas?“ Jis atsakė: „Svarstyklės.“ „Mano taipogi, – juokdamasi atsakiau. – Panašu, kad abiems mums šiandien gera diena pasimatymams.“ Kuo daugiau kalbėjomės, tuo labiau supratome, kad ir vertybių klausimų esame labai panašūs. Nuo tos dienos nebepaleidome vienas kito.

Jau daugiau nei 13 metų esate vyras ir žmona. Kokia toji laimingos santuokos paslaptis?

Dar nežinau, ar ši santuoka laiminga (juokiasi). Daug ką lemia, kad nemanau, jog 13 metų santuokos yra išskirtinis pasiekimas. Lenkiu galvą ir mokausi iš porų, drauge pasitinkančių deimantines vestuves. O mūsų 13-kos metų santykį ir augimą kartu laikau labiau kelio pradžia, nei rezultatu. Daug gražių akimirkų patyrėme, bet dar tiek visko laukia priešakyje (šypsosi).

O kaip judviem sekasi dirbti kartu?

Mes dirbame kartu gal tik ties 30 procentų savo bendro užimtumo, todėl tikrai nepabostame vienas kitam. Liudas turi savo koncertus, spektaklius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, gastroles užsienyje ir laidos „Duokim garo“ filmavimus. Drauge organizuojame muzikos festivalius vasarą bei koncertinius turus su skirtingomis programomis visoje Lietuvoje. Net ir po tiek metų vis dar džiaugiuosi galimybe dirbti su Liudu – man jis savo srities specialistas bei autoritetas, preciziškas iki begalybės, todėl skatina pasitempti ir kitus aplink save (šypsosi). Tie renginiai mums ir hobis, ir laisvalaikis drauge.

Pavyzdžiui, mūsų pirmasis, jau penkioliktus metus skaičiuosiantis tarptautinis Tauragės muzikos festivalis vyksta Liudo gimtojoje Tauragėje. Prieš koncertus tradiciškai užsukame pas jo tėvelius, pasimatome, pabendraujame – kitaip mūsų gyvenimo tempe bei lėkime šių progų būtų gerokai mažiau, o dabar ir anūkai aplanko senelius, prosenelę, kuri taip pat įsikūrusi Tauragėje.

Kitas festivalis – „Kazlų Rūdos Slow arenos‘‘ iš šiaudų renginiai. Tai – didžiausia koncertinė erdvė iš šiaudų ritinių Lietuvoje. Pamenu, kaip prieš kelis metus matėme socialiniuose tinkluose šmėžuojančią koncertinės arenos iš šiaudų nuotrauką, ir vis pagalvodavome – o jei tokią ir Lietuvoje įgyvendinti. Tereikėjo porą metų „padūmoti“ ir atsirado bendraminčių būrys. Tuomet teikėme paraišką Lietuvos kultūros tarybai, ten taipogi sulaukėme palaikymo, ir pagaliau išdrįsome įgyvendinti šią beprotišką idėją, rugpjūčio mėnesį sutraukiančią tūkstančius žiūrovų iš visos Lietuvos.

Dažnai mėgstame vykstant koncertams stovėti gale ir stebėti publiką, išjausti koncerto atmosferą. Jei visiems gerai, šie darbai reikalingi, tuomet ir mes džiūgaujame. Taip pat esame vieni iš muzikos festivalio Tėvo Stanislovo Paberžėje organizatorių – ši vieta mums itin brangi, nes čia prieš daugiau nei 13 metų susituokėme, todėl kasmet grįžtame mažiausiai tris kartus ir visuomet aplankome mūsų sodintą berželį. Įdomus sutapimas, bet kai laukiausi Miglės, mūsų trečiosios dukrytės, berželyje apsigyveno paukštelis inkile ir atsivedė vaikučių. Paberžės prižiūrėtojos, muziejininkės Alina ir Regina džiaugėsi tokiu įvykiu – džiaugiausi ir aš, tuomet dar niekam nesakydama, kad laukiame stebuklo ir mes (šypsosi).

Kas jums pačiai labiausiai patinka organizuojant renginius?

Gal ir keista, bet man labiausiai patinka publika! Mėgstu stebėti besirenkančius žmones, pabendrauti su jais, iš kur atvyko, kaip sužinojo apie renginį. Dažnai koncerto pabaigoje pamatysite mane žvelgiančią ne į atlikėjus, o į susirinkusius žiūrovus – ta sinergija tarp organizatorių, atlikėjų ir publikos yra labai įkvepianti ir pakraunanti. Kadangi festivalių metu vyksta ne vienas koncertas, pastebiu ir prisimenu besikartojančius veidus – labai džiugina sugrįžtantys klausytojai, nes tai liudija, kad jų lūkesčiai buvo pateisinti, vadinasi, dirbame ne veltui.

Ar darbas užkulisiuose nevargina?

Tikrai ne. Dirbu ir renginio vietoje, ir komunikacijoje, ir projektų rengime. Pasitaiko, kad ir pati vedu renginius, tik pastaruoju metu tai darau rečiau, nes mažoji dukrytė Miglė savo dėmesio dalį atsiima su kaupu (juokiasi). Kiekvienas koncertas skirtingas, todėl čia neišvengiamai reikia ne tik planavimo, pajautimo, bet ir kūrybiškumo priimant sprendimus čia ir vietoje.

Darbe ne kartą yra nutikę kuriozų. Pavyzdžiui, maestro, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pirmasis smuikas Zbignevas Levickis prieš pat lipant į sceną pastebėjo, kad neatsivežė koncertinės aprangos kelnių. Reikėjo reaguoti staigiai, todėl Liudui teko skolinti savąsias, o koncertą pristatyti su džinsais. Laimei, skolintos kelnės tiko puikiai ir koncertas buvo išgelbėtas (juokiasi). Arba likus dviems minutėms iki koncerto Tauragėje, vienai mariačių grupės narei iš Meksikos ištrūko kelnių saga su užtrauktuku, o Liudas jau buvo išėjęs pranešti apie renginį. Kol mes ieškojome, kaip operatyviai sutaisyti kelnes, Liudas ne tik pristatė koncertą, bet ir porą liaudies dainų su publika padainavo. Ir visi liko laimingi.

Prie kokio projekto dirbate šiuo metu?

Dirbu prie naujausio Liudo muzikinio projekto „Pasivaikščiokim su Vytautu Kernagiu“ – naujai atgimusios programos, skirtos Vytautui Kernagiui atminti.

Dar vienas rimtas projektas, kuris reikalauja daugiausiai laiko, pastangų ir derinimo – šeima (šypsosi). Vis dar pratinuosi, kad šalia didelių darbų turiu planuotis net ėjimą į dušą ar maisto gaminimą. Nėra paprasta. Kartais svajoju atitrūkti nuo visko ir pabūti kurį laiką tiesiog mama – gal ir tai kada nors pavyks. Mokausi dalinti laiką tiek visiems vaikams kartu, tiek ir kiekvienam atskirai.

Sigita, o kaip jums pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp įtampos ir malonumo dirbant renginių srityje?

Juokiuosi, kad esu sugadintas renginių lankytojas (šypsosi), nes jei pavyksta ištrūkti į kito organizatoriaus renginį, neišvengiamai akys krypsta į detales – nuo afišos iki kėdžių išdėstymo. Na, o savuose renginiuose mielai deriname laisvalaikį ir darbą.

Na, pavyzdžiui, jei keliauji su visa šeima ir grįžtant užsuki kur nors papramogauti, tai vis dar darbas, ar jau nebe? Arba, kai Paberžės festivalio uždarymo dieną švenčiau savo gimtadienį – juk tai grynas malonumas. Ypatingai, kai tavo gimimo dienos metu dainuoja 45 „Dagilėlio“ choristai bei svečiai iš Latvijos, o Šv. Mišias aukoja arkivyskupas Saulius Bužauskas sakralioje Tėvo Stanislovo Paberžėje.

Vertinu tai, ką turiu ir kuo galiu gyventi šia diena, ir vis tikiu, kad rytojus bus tik geresnis. Pastebėjau, kad galiu visiškai atsipalaiduoti ir pasikrauti Šv. Mišių metu – todėl prieš maždaug pusantrų metų atradome Išlaužo bažnyčią su kunigu Viliumi Sikorsku priešakyje. Beje, jis mus ir sutuokė prieš 13 metų. Kai tik ištaikome laisvą sekmadienio rytą, lekiame visi į Išlaužą ir ten patiriame neabejotinai šventinius sekmadienius.

Esate labai veikli moteris – atskleiskite, kaip jums pavyksta visur suspėti?

Jei atvirai – tikrai nebespėju visko. Atidėjau maždaug pusę darbų. Ko galiu nedaryti, to ir nedarau. Bet yra pareigų, kurių atidėti neįmanoma. Esu Kazlų Rūdos savivaldybės tarybos narė – savivaldybės tarybos nario įgaliojimai nenutrūksta ištikus motinystei. Be to, ši veikla man yra labai įdomi. Taip pat turi vykti įvairūs tęstiniai meno projektai, nes jų reikia ne tik man, bet ir festivalių lankytojams. Jų organizavimas, tai ir mano hobis, tapęs darbu.

Tačiau labai padeda tai, kad namuose sulaukiame pagalbos iš tėčio. Nors iki šiol buvome sutarę, kad Liudas gali apsiimti daugiausiai 2–3 koncertus per savaitę ir daugmaž plano pavyko laikytis. Padėdavo ir su dukryte, ir su namų ruoša. Dabar visgi atleidau vadeles ir Liudas grįžo prie įprastinio užimtumo – 5–6 renginiai per savaitę. Taigi tėčio visuomet labai laukiame grįžtant arba bendraujame drauge iki išvažiavimo į renginius.

O ar yra kokių darbų, kuriuos išskirtinai darote tik jūs arba Liudas?

Nėštumo metu ir gimus Miglutei, Liudas apsiėmė pareigą suruošti ir nuvežti vaikus į mokyklą. Man tai – proga šiek tiek ilgiau pamiegoti, nes naktys ne visuomet būna pilnavertės. Keliaudami jie pabendrauja su vyresnėliais Gintare ir Jonu, pabūna drauge. Taip pat tik Liudas pjauna žolę ir lyginasi savo marškinius. Su malonumu jam tai leidžiu daryti (šypsosi), o visa kita dalinamės. Kai aš nespėju, Liudas ir pietus skanius pagaminti moka!

Ar judu su vyru visuomet svajojote apie didelę šeimą?

Tiek aš, tiek Liudas esame augę dviejų vaikų šeimose: aš turiu dvejais metais vyresnį brolį, Liudas – jaunesnę seserį. Prisipažinsiu, visuomet šeimos vaizdinys prieš akis iškildavo dviejų vaikų ribose, tiesiog žinojau, kad turėsiu mergaitę ir berniuką. Mūsų kaimynystėje ir draugų rate turime ne vieną pavyzdį, kaip prasminga ir smagu turėti gausesnę šeimą, todėl pastaraisiais metais vis drąsiau pagalvodavome, kad gal verta ir mums susilaukti pagranduko. Ir Dievas mus išgirdo (šypsosi). Kaime, kuriame gyvename, ypatingai vasaros metu kiemas nuolat pilnas vaikų, todėl klegesio nepadaugės – esame pripratę prie to. Juokiamės, kad su Miglutės atėjimu atjaunėjome – vėl grįžome į sauskelnių, krikštynų ir šliaužtukų reikalus.

O kaip jūsų vaikai sutaria tarpusavyje? Ar vyresnieji padeda prižiūrėti mažylę?

Gintarė ir Jonas arba labai džiaugsmingai dūksta tarpusavyje, arba nesustodami pešasi! Pas juos santykiuose ramybės nėra (juokiasi). Gintarė visuomet buvo impulsyvesnė, greitai užsideganti, dabar jai pati paauglystės pradžia ir tai labai jaučiasi. Sūnus Jonas kiek santūresnis, kuklesnis berniukas. Jis šiuo metu labai myli jaunėlę Miglutę ir greitai randa su ja bendrą kalbą, visuomet prajuokina. Gintarės jau galiu paprašyti minutei pasaugoti sesę – ji labai atsakingai tai daro, o jei dar leidi pamaitinti šaukštu tyrelės, tai abu vyresnėliai laimingiausi pasaulyje būna. Kiekvieną rytą Miglei pakanka atsibudus sukrykšti ir jau girdžiu, kaip brolis su sese atbilda iš savo miegamųjų pasilabinti, o jaunėlė sesė apdovanoja kiekvieną iš jų šypsena.

Kokie tėvai judu su Liudu esate?

Šiais laikais vaikų auginimas ženkliai pasikeitęs nuo mūsų pačių kūdikystės. Nenaudojome jokių čiulptukų, buteliukų, skatiname prieraišią tėvystę, žindydavau pagal poreikį. Pasisekė, kad dukrytė pakankamai rami ir „sukalbama“ (juokiasi)

Iš vaikystės man pačiai labiausiai užsifiksavusios akimirkos, kai visa šeima leidžiame laiką kartu – važiuodavome į gamtą, pasivaikščioti, prie jūros. Buvimo drauge akimirkos man labai svarbios, todėl mėgaujuosi, kai su savo vaikais visi išvykstame į kelionę. Nusipirkome talpesnį automobilį, todėl dabar ir penkiese netrukdomai galėsime keliauti, kur akys veda Lietuvoje ir ne tik.

Tad esame tėvai, augantys kartu su vaikais. Mes irgi mokomės ir klystame, o vėliau mokomės iš klaidų drauge. Norisi išmokyti vaikus, kad gyvenime nėra vien juoda arba balta, paskatinti atrasti savo individualias stiprybes ir išmokyti, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio į skirtingas situacijas ir pastangų. Pavyzdžiui, Gintarė groja kanklėmis, bet labai nemėgsta repetuoti. Tokiu atveju, užsispyrimą išnaudojant teigiama linkme, galima pasiekti įspūdingų rezultatų.

Jonukas labai kūrybiškas. Jis pats sau susikuria, išsikarpo ir nusipiešia žaislus – jam šis procesas netgi labiau patinka, nei pats žaidimas. Kaip mama, jaučiu pareigą išmokyti vaikus atpažinti ir išnaudoti savo stiprybes, taip pat įskiepyti, kad šeima yra visa ko pamatas.

Sigita, o kaip jūs atsipalaiduojate po intensyvių dienų? Ar lieka laiko sau, pomėgiams?

Pastaruoju metu supratau, kokia prabanga yra tyla namuose. Kai tik turiu galimybę, pasilepinu ja, tiesa, šiuo metu itin retai. Turime pirtį, ežeriuką – mėgstame naudotis šiais privalumais, ypač rudenį! Taip pat labai mėgstu keliauti. Kai tik galime, lekiame į pažintinę išvyką Lietuvoje ar pasaulyje.

Beje, kartu su Liudu ir vaikais jau ne vienerius metus gyvenate kaime. Kuo jis jus taip sužavėjo ir kodėl pasirinkote būtent Kazlų Rūdą?

Prisipažinsiu, kai reikėjo apsispręsti, ar kraustytis į kaimą, minčių buvo visokių. Tik vėliau supratau, kad tikroji prabanga yra, kai vaikai basi laksto po žolę, čia pat šiltnamyje nusiskina ekologiškai augintą agurką, stebi parskridusias ir tvenkinyje gulbiukus perinčias gulbes. Gyvename gamtoje, todėl šiuo atveju bet koks atstumas praranda prasmę, juolab, dirbame visoje Lietuvoje.

Kazlų Rūda yra puikus pasirinkimas gyventi! Čia plyti trečia pagal dydį giria Lietuvoje, o patys miškai nuostabūs, labai primenantys Anykščių šilelį, tik dar neradę savojo Baranausko. Pažįstu ne vieną bičiulį, kuris gyvena Kazlų Rūdoje ir dirba Kaune, ir atvirkščiai – atstumas tarp šių dviejų miestų išties nedidelis. Atradome čia Valdorfo pedagogika paremtą mokyklą vaikams. Po pamokų Gintarė pati nemokamu transportu nukeliauja į muzikos mokyklą – atstumai čia nedideli ir, kas svarbiausia, nėra didmiesčio grūsčių. Ne veltui Kazlų Rūda siekia lėtojo miesto statuso – gyvenimas čia išties tampa lėtesnis ir teikiantis daugiau malonumo.

Kaip keičiasi jūsų prioritetai bėgant metams – ar planuojate daugiau dėmesio skirti sau ir šeimai?

Jau nebe pirmus metus galvojame, kaip galėtume mažinti veiklas ir skirti daugiau laiko sau ir šeimai. Turbūt spės ir 50-imt sukakti, kol sugalvosime, ko atsisakyti (juokiasi). Na, bet kad apie tai mąstome ir kalbame, jau yra neblogai. Įstrigo vienas labai gražus posakis – tik duodančios rankos visuomet yra pilnos. Daliname save kitiems, bet tikrai jaučiu, kad ši energija grįžta su kaupu. Manau, kad spėsime dar ir pakeliauti, ir pailsėti, ir skirti laiko sau. Viskam savas laikas, ir jis neabejotinai ateis (šypsosi).