Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (XII)

Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šaltinis: Žmonės.lt

2017-11-29 21:55

Dvi draugės, šios knygos bendraautorės – Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė. Jas suvienijo pomėgis skaityti įvairaus žanro bei laikmečių knygas, jas analizuoti ir tarpusavyje dalintis savo parašytais tekstais. Visada domėjosi apie kūrybinį rašymą, skaitė specializuotas knygas, straipsnius. Baigus kūrybinio rašymo kursus Vilniuje, netikėtai gimė idėja kartu parašyti romaną. Portale Žmonės.lt dalinamės jų knygos skyriumi.

Taip pat skaitykite

Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (I)

Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (II)

Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (III)

Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (IV)

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.

Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.

11 skyrius

Jos žvilgsnį it magnetas pritraukė valiūkiškai suvelti šviesūs, pusilgiai plaukai, žydros šiltos akys, skvarbus žvilgsnis, išraiškingi antakiai, tiesi nosis ir juslios į žaismingą šypseną sumestos lūpos.

Atrodė, kad prieš jas išdygo pats Rajenas Goslingas, apdovanodamas gerbėjas dėmesiu prieš žengiant raudonuoju kilimu, ir Goda pajuto energingą tvinkčiojimą papilvėje. Ji nesugebėjo priešintis šiam žavesiui, tačiau kelios proto ląstelės, mikliai įgijusios imunitetą, jai cypavo - nevalia išsiduoti. Turbūt panašią būseną išgyvena užhipnotizuotieji, bandydami atsispirti užvaldymui, bet valia ir jėgos būna dingusios, todėl nepriešgyniauti atrodydavo protingiausias sprendimas. Tą Goda ir nusprendė padaryti.

Ji nė kiek nesibodėdama akylai nuskenavo jo išorinį pavidalą: tamsiai pilkos kostiuminės kelnės, rožiniai marškiniai prasegta apykakle - šis tandemas paryškino tobulai sudėtą kūną ir nevaržė plastiškų judesių. Jos žvilgsnis slydo ilgu, seksualiu kaklu, tada kelių dienų žavinga barzdele ir sustojo ties besišypsančiomis akimis.

Kas su manimi darosi… Jaučiuosi kaip -niolikinė… - kojos net tirtėjo iš susijaudinimo, todėl mindžiukavimas atrodė puikus sprendimas tą nuslėpti.

- Visos nuostabios kaip ir kasryt, - melodingai suskambėjo jo balsas ir Goda išsigando, kad jos atsidūsėjimą po šių jo žodžių galėjo kažkas nugirsti. Ji pastebėjo, kad Ieva tarsi tyčia nepasisveikino, atsuko šviesiaplaukiui nugarą ir atseit susidomėjusi stebėjo mirksinčius lifto skaičius. Pirma atsivijusi mintis pasalūniškai kuždėjo, kad Ieva vienpusiškai įsižiūrėjo šį įstabų blondiną.

- Sveikas, Aivarai, - pirmoji ištarė Emilija. - Tu kaip visada galantiškas. Ačiū.

- Ne galantiškas, o besikartojantis. - Austėjos, matyt, jo kerai neveikė, nes ištartas sakinys nuskambėjo kaip puodo trinktelėjimas žemėn.

- Dar nepažįsti mūsų naujos kolegės - Godos. - Emilija ir toliau draugiškai čiulbėjo lyg bandydama sušvelninti padėtį dėl kolegių atsainumo.

- Malonu, aš Aivaras.

Jis apdovanojo akinančia šypsena ir Goda apmirė. Viskas aplinkui nustojo judėti. Buvo tik jis ir jos stipriai dunksinti širdis. Ore girdėjosi garsas panašus į elektros srovės bėgimą laidais, kuris keistai derėjo prie pagreitėjusio kraujo tekėjimo ritmo. Goda suklapsėjo savo ilgomis blakstienomis vis dar neatitraukdama žvilgsnio nuo žydrų ją tyrinėjančių akių ir, nevalingai nuslydusi akimis žemiau, įsistebeilijo į gundančias vaikino lūpas. Susižavėjimas buvo abipusis. Jai nekilo dėl to abejonių. Tai būtų akivaizdu bet kam, kas tuo metu į juos būtų atkreipęs dėmesį. Tik niekas jų akivaizdžiai nestebėjo.

Netikėtai liftas atsidarė ir visi jo laukiantys sugūžėjo į vidų. Goda prasispraudė į tą pačią pusę kaip ir Austėja. Aivaras nuo jų neatsiliko. Kostiumuočių šioje dėžutėje atrodė lyg būtų daugiau nei leidžia saugumo taisyklės, bet ji džiaugėsi galėdama prisispausti kūnu prie ką tik sutikto vaikino ir pasimėgauti keistas vibracijas keliančiu artumu. Laikydama vieną ranką šiek tiek aukščiau, Goda gurkšnojo kavą ir prikandusi apatinę lūpą paslapčia žvilgčiojo į Aivarą.

- Kokia šiandieninio ryto tema prie kavos? - garsiai, gana įžūliai pasmalsavo vaikinas, žiūrėdamas tiesiai į Godą.

- Aišku, kad meilė, - Austėja tarsi nusistebėjusi tokio klausimo, demonstratyviai užvertė akis į viršų.

- Meilė poezijai, - perdėtai maloniai patikslino Emilija iš kitos lifto pusės, kur ji buvo prispausta prie sienos stambaus kostiumu vilkinčio vyruko, todėl jos išspausta mandagi šypsena atrodė labiau kaip pagalbos šauksmas.

- In Vino ir poezijos vakaras. Planavom kada ten vėl nueiti, - prisivertė patikslinti mintį Austėja.

- Hmm. Jie jau atidarė kiemelį? - paklausė jis vis dar dėmesį sutelkęs į išraudusią Godą.

Ji linktelėjo galvą patvirtindama ir nusuko susigėdusias akis.

Jėzau, neišskyyysk!! - bandė apsimesti stebinti mirksinčius skaičiukus virš galvos. Pasigirdo perspėjantis pyptelėjimas ir atsidarė durys.

- Mano aukštas, - pasisuko eiti Aivaras, - malonu susipažinti, Goda. Dar pasimatysim, - nusišypsojo kerinčia šypsena. Tada, lėtai atitraukdamas nuo jos akis, linktelėjo galvą likusioms merginos palinkėdamas geros dienos ir maža patalpa staiga lyg aptemo.

- Kas jis? - vis dar apstulbusi atsikvėpė Goda.

- Kas žino. Atsirado čia visai nesenai ir panūdo su mumis susipažinti, - suvapsėjo Emilija, besitaisydama suknelės klostes.

- Mhmm, - numykė Goda ir susimąstė ar kažkuri mergina jam patinka.

O kokiais gi dar tikslais jis būtų toks draugiškas..?- suirzo mintyse.

Goda pažvelgė į Austėją, kuri nuo pat įlipimo į liftą maigė telefoną ir nerodė susidomėjimo aplinka, kas jai buvo visai nebūdinga. Po to peršoko akimis prie Ievos, kuri vis dar skleidė įtampos bangas.

Ohoho kokie stiprūs vyriški feromonai!!! Vienintelė Emilija atrodė nepametusi galvos. Net aš užkibau. Nu, bet jau jo kūnas… o žvilgsnis…

Per pietų pertrauką, Goda nusprendė nueiti į pirmame aukšte įsikūrusį Coffee Inn suvalgyti sumuštinį bei apsidovanoti kava. Apetitas buvo dingęs, bet kilo noras pravėdinti smegenis. Bent šiek tiek pakeisti aplinką.

Galva sukosi nuo skaičių lentelėse ir peržiūrėtų sąskaitų gausos. Vis neapleido jausmas, kad yra akivaizdžiai apgaudinėjama, kad Danielius ją mausto su sąskaitom anądien pamestom ant jos stalo.

Kaip išvengti atsitiktinių susidūrimu su juo? Kaip neturėt bendrų darbų? Sušiktas finansų direktorius…

Giliai atsidususi, Goda pyko ant taip susiklosčiusių aplinkybių. Viena, su tokiu pašutusiu diedu susitikti asmeniniam gyvenime, o visai kas kita - darbinėje aplinkoje.

Bekandant sumuštinį su rūkyta lašiša, šalia savęs išgirdo ausį kutenantį ir kojas virpinantį balsą:

- Skanaus, - atsisukusi pamatė plačiai besišypsantį Aivarą, - Goda, tiesa?

- Taip. Ačiū, labai skanu, - atsakė ji pusiau pilna burna, stengdamasi kuo greičiau viską sukramtyti. Labai norėjo jam atsakyti šypsena, bet pabijojo, kad tarpudantyje gali būti įstrigęs krapo gabaliukas.

- Viena pietauji? Kur kitos? - akimis prašukavo kavinukę šviesiaplaukis.

- Anokie čia pietūs, tiesiog greita skrandžio apgaulė. Šitai sugebu padaryti ir be palydos. O tu pietauti ar jau dirbti? - porino prisidengusi ranka burną.

- Bandysiu ir aš pameluot savo skrandžiui. Ar galiu prisėst?

- Prašau, - ji puolė traukti savo Gėda Pelėda rankinę atlaisvindama jam vietą ir tuoj pat vėl mintyse save sudrausmino nepraskysti.

Aivaras nusviedė rankoje laikytus dokumentus ant tuščios kėdės ir nuėjo pasiimti kavos su užkandžiu. Ir tada jis atsinešė salotų.

Tu čia rimtai??? Tik žalumynai?

Goda pasijuto nejaukiai kimšdama savo sumuštinį. Susigėdusi nurijo stringantį gerklėje kąsnį.

Jis ramiausiai pakavo salotų indelį ir pylė ant jų garstyčių padažą. Goda nesugebėjo nuleisti nuo jo akių: valiūkiškose žydrose akyse kibirkščiavo ugnelės, o lūpos sučiauptos į koketišką šypseną, tiesiog prašėsi bučinio.

- Na, Goda, kelinta tau šiandien darbo diena? - pasidomėjo Aivaras tik trumpam apdovanojęs ją žvilgsniu.

- Kažkelinta. Nebeskaičiuoju.

Gurkštelėjus savo mėgstamos latte kavos nusuko akis ir paraudo atsakydama. Ką tik buvo prigauta spoksanti.

- Ir kaip sekasi pritapti kolektyve?

- Gerai, - nedaugžodžiavo ji.

Goda jautė į save įžūliai įsmeigtas susidomėjusias žydras akis, ir nejaukiai pasimuisčiusi, ranka perbraukė tamsiai rudus, šviesintais galais, plaukus. Ji nebuvo pratusi viens prieš vieną sėdėti su nepažįstamu vyru ir šnekėtis apie darbus, kai jo tas nelietė. Santykiai su Remigijum tuo ir buvo ypatingi, kad nereikėjo su juo išvis kalbėtis. Bet jos drąsa pasiduoti tokiai avantiūrai atvėrė šiek tiek kitokią Godos pusę - ji gebėjo būti viliokė. Pačiai sau netikėtai suplazdeno ilgomis blakstienomis ir pažvelgė tiesiai į priešais sėdintį vyrą. Sekundei abu apmirė. Tada jis atsikrenkštė, nutraukdamas vienu dažniu sklindančius dviejų kūnų virpesius. Šiek tiek pasimetęs, rodės, griebėsi pirmos į galvą šovusios minties tylai išsklaidyti:

- Ir dar patekai į tokių merginų globą. Kas gali būti geriau?

- Kodėl taip sakai?

- Na, visos trys tavo kolegės labai savotiškos. Ar turit ką nors bendro? - salotomis užkando pasakytus žodžius ir nekaltai nusišypsojo.

Goda šiek tiek sutriko. Suklapsėjo blakstienomis, kurios tankiai dengė jos mėlynai pilkas akis ir delnu pasirėmusi smakrą tarė:

- Nemaniau, kad vyrukas iš visai kito aukšto, tiek daug išmano apie kitos įmonės moteris.

Dabar jau Aivaras pasimetė ir bandė išsisukti iš nepatogios situacijos:

- Ech, tas mano ilgas liežuvis… Nedera skleisti paskalų. Susidirbsiu įvaizdį tavo akyse.

- Kodėl manai, kad yra ką sudirbti? - perėmė pokalbio vadeles į savo rankas Goda.

- Na… Gal negaištum laiko su vyruku, kuris atrodo beviltiškas.

- Aš ir negaištu, o pietauju, - ji pakėlė vieną antakį ir žaismingai nusišypsojo, tuomet žvilgtelėjo į savo rankinį laikrodį, - jei jau prakalbom apie pietus, tai pats metas man grįžti prie darbų.

Goda pabaigė kavą ir surinkinėjo nuo stalo paliktą sumuštinių dėžutę, servetėles, kai Aivaras netikėtai paklausė:

- Goda, ar mėgsti krepšinį? Na, ne žaisti… turiu mintyje, ar mėgsti stebėti krepšinio rungtynes?

Jis nejaukiai pasimuistė.

- Manau visiems lietuviams tai lyg ir įaugę į kraują.

- Ryt bus įdomios Lietuvos ryto ir Žalgirio varžybos. Kaip tyčia, turiu du kvietimus ir norėčiau, kad eitum su manimi. - Aivaras išbėrė pasiūlymą lyg žirnius į sieną. Godai pasirodė, kad jis net šiek tiek jaudinasi.

Oi ne, ne, neeee… Tik ne pasimatymas. Aš prasmegsiu pragaran dėl šio vyruko. Kaip Dievą myliu, prasmegsiu. - beviltiškumas tiesiog draskė smegenis. Imtynės jos galvoje jau pradėjo kažin kelintą raundą šiandien. Senoji Goda nieku gyvu nesiveltų į draugystes su ką tik sutiktu vyruku ir, juo labiau, neitų į pasimatymą. Bet Naujoji Goda veržėsi pamėginti, siekė ištirti nepažintas teritorijas. Ši, iš niekur išnirusi, galimybė gali būti būtent tai, kam duris prašė atverti Doroti.

Jai neatsakius iškart, Aivaras nedrąsiai pridūrė:

- Padarytumėm bangą… - šiek tiek pakėlęs rankas be garso imitavo sirgalių ritualą, vykstantį arenose.

Neužtikrintai nusišypsojusi, Goda pasiėmė savo išmanųjį telefoną ir stipriai sau prieštaraudama atsidarė kalendorių mintyse blaškydamasi dėl savo elgesio:

Ką daryti? Sutikti? Ar nesutikti? Aišku, kad nesutikti!!! Nepamesk galvos, Goda. Nėra laiko romanams, eik dirbti.

Bet juk Doroti…

- Nieko svarbaus, - staigiai išjungusi telefoną, kol neapsigalvojo, pradžiugino ir jį, ir save. Nors nedrįso to pripažinti. - Mielai palaikysiu tau kompaniją, Aivarai, - koketiškai sumirksėjo Goda.

- Gal galiu gauti tavo telefono numerį?

- Nežinau… - suplazdėjo Godos balsas lyg drugelis.

Aivaras atsilošė kėdėje, veidas išdavė jo sumišimą.

- Kaip susiderinsim laiką ir vietą?

- O tu nustebink, - mirktelėjo Goda užsimesdama rankinę ant peties ir toldama link lifto, palikdama sutrikusį, bet labai patenkintą vaikiną.

Kitiems darbo diena jau buvo pasibaigusi, bet Goda vis dar intensyviai sudarinėjo savo patogiam darbui susikurtas ataskaitas, kartais tik trumpam mintimis nuklysdama į pašalinius dalykus.

Apie septintą valandą vakaro supypsėjo jos kompiuteris, pranešdamas apie naujai atėjusį elektroninį laišką.

Siuntėjas: playboy@hotmail.com

Gavėjas: goda.salaite@pagonija.com

Tema: Goda + Aivaras

Radau :)

Goda plačiai išsišiepė ir palinko virš klaviatūros:

Siuntėjas: goda.salaite@pagonija.com

Gavėjas: playboy@hotmail.com

Tema: Kavalierius su pana virė košę su smala

Ot pasiekimas, parašyti merginai į darbo paštą,

žinant kur ji dirba ir koks jos vardas.

Sakyčiau, su tokia informacija - užtrukai.