Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (XIV)

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.

Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.

13 skyrius

- Labas, - ataidėjo iš labai labai toli, - laaabas, - artėjo ir Goda prasimerkė.

Pro langą skverbėsi gatvės žibintų šviesa.

- Atvažiavom? - prisimerkusi apsižvalgė bandydama susivokti, kur šiuo metu yra.

- Nežinau tavo adreso, todėl atvažiavau prie darbo. Pastebėjau, kad kasryt ateini pėsčiomis, todėl pamaniau, kad nuo čia visai netoli, - Aivaras švelniai nubraukė plaukus nuo Godos skruosto.

- Parodysiu kelią, užvesk mašiną. - pasimuisčiusi prisispaudė švarką arčiau kūno ir išsitiesino. Šaltis skverbėsi po visais drabužiais taip lengvai, kad Goda ėmė kalenti dantimis.

Po kurio laiko automobilis sustojo prie šviesaus, atrestauruoto namo, kurio viename bute įsikūrusi ir gyveno Goda. Išlipęs iš automobilio, ir, atidaręs dureles, padavė jai ranką. Godą į ją įsikabino ir nė nepajuto, kaip atsidūrė vyriškame, tvirtame glėbyje.

Oooo, vaikeli… Juk pasimatymai turi turėti kažkokią pabaigą, tiesa? - sukikeno mintyse, šiek tiek užsimiegojusi.

Aivaras padelsė tik kelias akimirkas ir pasilenkęs švelniai pabučiavo Godai į lūpas.

Bučinys buvo trumpas, bet gilus, nuoširdus ir jausmingas. Goda spėjo pajusti jo šiltas, aksomines lūpas, lengvai priglundančias ir atsargiai, bet tuo pačiu abiem skausmingai, atsitraukiančias.

Po jos kūną pasklido virpulinga šiluma ir Goda atsipalaidavo. Pamiršo šaltį kausčiusį kūną, nustojo trumpam drebėti. Aivaras prisitraukė ją dar arčiau ir stipriai apkabino.

- Tu gi visa drebi, - pačiupęs ant keleivio sėdynęs numestą savo švarką į jį įsupo merginą ir ėmė energingai trinti jos pečius. Nepadėjo. Tuomet iš automobilio surinko Godos daiktus, ir tvirtai apkabinęs ją per pečius pasuko link vidinio kiemelio.

Kelią iki namo durų, Goda matavo žodžiais: kviesti - nekviesti. Nežinojo, kaip derėtų šį vakarą užbaigti, laimei, Aivaras pats už ją nusprendė.

Palydėjęs iki durų, jis palaukė kol Goda jas atrakins ir pabučiavęs į viršugalvį tyliai priminė:

- Susitiksim ryt.

Ji linktelėjo galvą ir pranyko laiptinės tamsoje. Jautėsi tarsi pleventų fėjų miške, kur stebuklai nutinka nuolat. Tarsi visas vakaras būtų vykęs ne su ja, o tik būtų ištrauka iš skaitomo meilės romano.

Sustojusi laiptinės aikštelėje įsignybė sau į ranką, jog įsitikintų, kad viskas iš tiesų vyksta. Pajutusi skausmą, atsikvėpė iš palengvėjimo. Pasimatymas, netikėtai pačiai Godai, tapo tikru pasimatymu ir ji pasijuto laiminga. Labai laminga. Susitikinėdavo su vyrais ir anksčiau. Tai nebuvo naujiena jos gyvenime. Bet eiti su vaikinu, su kuriuo maneisi tik gerai praleisi vakarą, ir nevertinti jo kaip pretendento į vaikinus - viena, o staiga suvokti, kad klydai dėl žmogaus ir kad pirmas nuostabus pasimatymas keičia planus jo atžvilgiu - atradimas ir kitokia pasimatymų patirtis.

Laiškas kaip reikiant supurtė jos kruopščiai statytus pamatus. O gal ne jis kaltas? Išlieka tikimybė, kad pokyčiams tiesiog atėjo laikas. Goda lėtai lipo laiptų pakopomis, mintyse tarsi iš naujo išgyvendama šio vakaro pokalbius ir įvykius, todėl tik pasiekusi savo aukštą, pajuto rankinėje jau kurį laiką vibruojant telefoną. Širdis suspurdėjo pagalvojus, gal tai Aivaras. Skambintojo numerio nerodė ir nusivylusi trumpam suabejojo, ar išvis atsiliepti. Visgi neužtikrintu balsu ištarė:

- Klausau?

- Labas.

Remigijus!!!

- Tik nesakyk, kad vėl atvažiavai į Vilnių? - petimi prilaikydama telefoną, ieškojo raktų rankinėje.

- Dar nė neišvažiavau. Gal po kokteilį? - pasiūlė be jokių įžangų.

Goda iškart pasijuto nublokšta į visiškai kitą pasaulį, nei buvo visą vakarą, todėl nė nesusimąsčiusi tarsi automatiškai pasvarstė, kiek užtruktų persirengti, nusigauti iki viešbučio…

- Ryt ryte išskrendu, jei tau tai padės apsispręsti, - atsikosėjo į ragelį vyras.

- Tada turbūt neatsisakysiu.

Goda įžengė į butą ir nė nenusiavusi batų patraukė tiesiai į vonią.

- Jau užsakiau tavo gėrimo. Paskubėk.

Ji padėjo ragelį ir grįžusi į miegamąjį švystelėjo telefoną ant lovos.

Šįkart jokių apatinių.

Mintyse kratė spintą ir rinkosi suknelę, kai staiga suakmenėjo.

Palauk! Aš negaliu. Iš pasimatymo su vienu, bėgu į kito lovą. Blogai. Labai blogai!!! Bet gi ryt Remigijaus nebebus, o Aivaras kaip aitvaras, prie nieko neprisiriša. Turbūt… Nežinau…Ką daryti??

Ji prisėdo ant lovos krašto. Negalėjo būti tikra, kad Aivaras po pasimatymo su ja jaučiasi taip pat. Jis lepus moterų dėmesiui, gal net nesvarsto sustoti ties viena. Gal kaip tik šiuo metu lekia į žavios gerbėjos lovą ir ten visą naktį mėgausis malonumais, kuriuos Godai pasiūlė Remigijus. Ji taip pat tokių malonumų nori. Su Aivaru arba su ką tik paskambinusiu vyru.

Paskutinį kartą nueisiu ir tada rišu. Remigijus išvažiuoja, o aš išmetu jo vizitinę kortelę.

Apsisprendusi atsistojo ir nulėkė ruoštis.

***

Paskendęs mintyse ir šypsodamasis Aivaras įžengė į loftą, kuriame gyveno daugiau nei mėnesį. Sužinojęs, kad jam teks vykti į Vilnių, tą pačią dieną susisiekė su studijų laikų draugu Rolu, žinodamas, kad jis nesenai persikraustė į šaunią viengungišką vietelę. Manė teks tenkintis sofa, bet gavo kambarį. Neprieštarautų, jei prireiktų čia užtrukti ir ilgesniam laikui nei planavo, Lietuvos merginos - gražuolės, liurbiai vaikinai - ne konkurencija, o vietų, kur pasilinksmint, apstu. Rojus tokiam žmogui kaip Aivaras. Jis žingsniavo link savo kambario žinutėmis derindamas rytojaus, šeštadienio planus, kuriuos mintyse susidėliojo grįžtant iš Kauno. Žinojo, kad Godai patiks viskas, ką numatė antram pasimatymui, ir staiga užsidegė toršeras. Aivaras sustojo lyg įbestas, bet pamatęs kambarioką, tyliai nusikeikė.

- Ko sėdi tamsoj?

- Tavęs laukiu.

- Kodėl?

Garsiai perklausė, eidamas į savo kambarį, bet sukdamasis dėti telefoną ant komodos, vos neatsitrenkė į iš paskos atsivilkusį draugą.

- Po galais, Rolai. Neslankiok iš paskos.

- Sorry. Buvo atėjus ta tavo papinga blondinė. Labai įkyriai prašėsi vidun.

- Kas tokia?

- Ta, kurią praeitą savaitgalį parsivedei ir kuri rėkė visą naktį.

- Aaaa, atsimenu. Bet ir įkyri. Sakiau jai, kad viskas baigta. Ko dar užsigeidė?

Kalbėdamas nusivilko marškinėlius ir priėjęs prie komodos, atidarė stalčių ieškodamas naujų.

- Ko toks laimingas? Paną kokią pakabinai?

- Kada būčiau galėjęs? Visas vakaras skirtas tik panelei Salaitei, - mirktelėjo apsitempdamas pilkus marškinėlius ir abiem rankom susitvarkė išsitaršiusius plaukus.

Rolas demonstratyviai papurtė galvą, liežiuvu sukeldamas caksėjimą.

- Kas?

- Ne man tau aiškinti, ką darytis su moterim, bet su šita nesiterliok. Atsimeni prisiekinėjai, jog su Salaite tikrai nieko nebus, kad vienas pasimatymas tik tam, kad vėl šoktum ant žirgo su kitom. Vienas prasiblaškymui ir tiek. Atsimeni?

- Atsimenu, atsimenu - grubiai nukirto draugą Aivaras ir jo nuotaika iškart subjuro.

- Paskambink tai papingai blondinei, gal draugę atsivestų kokią…

- Nėra nuotaikos. Geriau išeisiu pabėgiot.

Nusivilkęs ką tik užsimestus marškinėlius, Aivaras puolė knistis stalčiuose ieškodamas sportinės aprangos. Jo lūpos buvo tvirtai suspaustos, o žandikaulis aštriai išsišokęs. Kambariokas kurį laiką stebėjo tylėdamas.

- Tu ką praskydai???Aivarai!!!

- Ką Aivarai? Ką Aivarai?

- Susirask pasidulkinimui kitą paną, o ne pasimatymais Salaitę viliok. Neapsimoka, žmogau. Ir kuo ji ypatinga? Nei papų, nei šiknos… - nepatenkinto kambarioko balsas slopo jam tolstant, o Aivaras pačiupęs kepurę ristele pasiekė lofto duris.

Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.