Slaugytoja Laima – apie Faustos Marijos viešą kritiką: „Tai stambi vinis į ateities slaugos karstą“

Faustos Marijos Leščiauskaitės istorija iš apsilankymo Antakalnio klinikoje sulaukė ne tik mamų, bet ir medicinos pasaulyje dirbančių žmonių dėmesio. Turinio kūrėja penktadienį pasidalijo istorija, kurioje teigė, kad viena slaugytoja ją privertė pasijausti lyg ji būtų bloga mama.

Pasak žinomos moters, atliekant kardiogramą jos dukra Pasaka Jūra pabudo, o slaugytoja atliko įvairius garsus su tikslu nuraminti kūdikį. Tačiau nei Fausta Marija, nei tėtis Matas Simaitis to neatkartojo, nes žino, kad tai jų vaikui neveikia.

Fausta Marija pasakojo, kad slaugytoja ne kartą stebėjosi tokiu jų elgesiu ir situaciją pavadino keista. Vėliau Antakalnio klinikos darbuotoja tėvams prasitarė, kad „jai apmaudu, jog pakankamai laiko neskyrė savo vaikams, todėl jai nemalonu, kai kitos mamos nepasirūpina savo vaikais“.

Taip pat skaitykite: Po vizito poliklinikoje F.M.Leščiauskaitei išslydo žemė iš po kojų: „Jūs nesate blogos mamos. Ir aš nesu“

Ši turinio kūrėjos ir žurnalistės istorija pasiekė sunkius ligonius ir iš lovos nepakylančius žmones slaugančia Laimą Baršauskienę. Ji viešai kreipėsi į F.M.Leščiauskaitę norėdama perduoti jai žinią, kad toks jos įrašas padarė ne gerą darbą, o „labai, labai blogą, tiesiog meškos paslaugą“. Savo mintis L.Baršauskienė išdėstė socialiniame tinkle „Facebook“, o įrašu sutiko pasidalinti ir su Žmonės.lt skaitytojais.

„MES NE SESELĖS IR NE SLAUGĖS!

MES – SLAUGYTOJOS, SLAUGYTOJOS, SLAU – GY – TO – JOS!!!!!!!

Kritikuotojai, nemylėtojai, burbėtojai, negerbėjai, prieš mus pliekdami įsikalkit į savo jautrias galvas bent jau tai.

„Nepaisant nieko, stengtis būti (arba atrodyti) gera mama.“ Toks mane pažadino sakinys. Tai ir ėmiausi jo.

Motinos, kurių vienas vaikas kunigas, o kitas „kalėjimo kamštis“ (tikiuosi, supratot tai esant vienu iš šimtų pavyzdžių), net susirietusios tikina, kad jos abu vaikus mylėjo, augino ir auklėjo vienodai. O tai yra melas ir tą žodį man norisi rašyti didžiosiomis raidėmis, pabraukti ir pridėti bent tris šauktukus.

Vaikai blogai nesielgia šiaip sau (kaip ir visi kiti žmonės). Jie tik atliepia nesąmoningam, manančių, kad linki gera, tėvų elgesiui. Todėl išminčius psichoterapeutas iš prieš jį ant sofutės susėdusios trijulės paprašo mažiausią išeiti laukan pažaisti, o kalbėtis jis nori su tėvais.

Neretai toks pokalbis neįvyksta, nes tėvai, stvėrę už rankų savo paauglį nenaudėlį, puola į duris purkšdami „kaip jūs drįstat?!“

Laiminga ta šeima, kuri nekvestionavo tegu ir ne itin malonaus pasiūlymo, todėl liko ant sofkutės dviese. Ir kuo ilgiau jie darbavosi kartu su psichoterapeutu, tuo vaiko elgesys pastebimai gerėjo. It burtininko lazdele mojuojant.

Kai stovėdami prieš veidrodį nutaisom grėsmingą miną, atvaizdas jame pasikartoja. O kai mūsų išvaizdos ir veiksmų mėgdžiotoją apdovanojam plačia šypsena, jis mums ją grąžina atgal.

Taip ir su vaikais, kitais žmonėmis, gamta, darbine ir visa kita, mus supančia aplinka. Ne pirštu rodai į šiukšlę numetusį ir šauki „ei!“, o tyliai, su draugiška šypsena prieini, lenkiesi, imi numestuką ir neši šiukšliadėžėn. Tai vienintelis iš mano išmėgintų būdų, kuris be pralaimėjimo veikia. Kai beveik visi kiti man sugeneruodavo kryptį to rusų laivo linkme.

Ten, kur mes, galvodami vien apie savo gerovę, esam nusiteikę baksnoti pirštu, peikti, niekinti, viešinti, apskųsti, bet neturime nei krislo empatijos, atjautos, gebėjimo žvelgti giliau, nuoširdaus giluminio noro keisti mus supantį pasaulį, tai jis liks toks pat – kurčias ir aklas. Negana to, jis taps nekenčiančiu mūsų ir panašių į mus. Čia kaip sukritikuoti narcizą, jei nori sužinoti kaip atrodo profesionalo kerštas.

Tik keleto pakartojimų užtenka „tu blogas; tinginys; žioplys; nevala; nemokša...“ ir vaikas tuo patikės bei stengsis pateisinti jūsų lūkesčius.

Peikiamas, ujamas, mušamas vaikas gauna dėmesio. Taip jis, „dičkis arklys“ gauna iškreiptą dėmesį, smurtinį fizinį kontaktą, kai tuo tarpu jo „sesytė princesytė“ moksliukė ir mamytės užvadėlė apdovanojama mylinčios rankos glostymu, nuolatinėmis liaupsėmis ir kėlimu ant taburetės prieš kiekvieną, atsukusį į stebuklingą vaiką, veidą.

Taip užauginami nejautrūs, beempačiai, smurtaujantys (ar nuo smurto kenčiantys), pasyviai agresyvūs, kerštingi, impulsyvūs psichopatai arba visą gyvenimą aplinkinių įvairiausiais būdais skriaudžiamos aukos. Tai jų dėmesio gavimo būdai ir formos, kokių juos išmokė patys artimiausieji.

Ar jie dėl to kalti? Niekada neatsakysiu teigiamai. Man sunku pripažinti net ir tai, kad suaugęs žmogus turėtų pagaliau susivokti ir nuėjęs pas specialistą išsikuopti iš smegenų tą mėšlą, kurį uoliai, sluoksnis po sluoksnio sukrovė tėvai, seneliai, darželių auklėtojos, mokytojai ir kiti vaikų auklėjimo „specialistai“ bei šiaip „išminčiai“ visuomenės nariai.

Jau savo kiliu patyriau kaip yra su įsisenėjusiais, tiesiog įsicymantavusiais dalykais, kai „teoriškai – arklys, praktiškai – nesikelia“ ir „lengva pasakyt – sunku padaryt“.

Ir dar. Skriaustieji, kritikuotieji, lygintieji su geraisiais, užauga nuoširdžiai saldžiai nekenčiantys savo nuostabiųjų brolių ir sesių bei į juos panašių žmonių.

Pagaliau priėjau iki ten, dėl ko šiame gražiame vėlyvrytyje aušta mano kava.

Vakar perskaičiau ilgą ir nuoskaudingą Fausta Marija Leščiauskaitė postą apie nuostabių nuostabiausią gydytoją (tikiu, pagarba) ir gatavai blogių blogį – seselę/slaugę (kolegiškai, žmogiškai užjaučiu).

Puikus priešpastatymas ir dar viena išnaudota galimybė vienus kelti, kitus stumti žemyn. Nors pastarieji jau ir taip guli ant paties dugno, o „pirmieji“ ir taip ant pakankamai tvirtos laktos susėdę.

Po postu bajavas komplektas komentarų apie blogietes seseles slauges. Ir nei vieno gero!!! Ponia Fausta turi didelę auditoriją ir man sunku patikėti, kad niekam skaičiusių postą nenuskilo laimė per visą mamišką karjerą susidurti su gerosios gydytojos tipo slaugytojomis. O jei išpuolė toks malonumas, tai tapo savaime suprantama apie tai neužsiminti. Arba užsiminti tik puse raidės. Kas bloga – prisiminkime, kas gera – lai išblės?

Jūs, gerbiama Fausta, ne gerą darbą padarėt paviešindama tą ilgą skundą, o labai, labai blogą, tiesiog meškos paslaugą. Netoli ta ateitis, kai bus ir vaisiai. Čemeryčių kartumo. Visiems – sergantiems, gimdančios, slaugantiems, slaugomiesiems, seniems, neįgaliesiems – visiems.

Išskyrus finansiškai sėkmingus, smarkiai konfliktiškus ir visuomenėje žinomus, kurių tėra kukli mažuma. Jie sau nusipirks arba išsimuš asmenines teises ir privilegijas. Varguomenei palikdami (kaip ir priklauso (?)) vargus.

Matyt neužilgo mėgausimės paslaugomis tų, kurių ištartų žodžių nesuprasim. Net ir tų, kuriais aiškins mums gyvybiškai svarbius dalykus. O pamažu rasis vietų, kur jokios slaugytojos nebebus. Ką tada apskųsit?

Jūsų postas dar viena stambi vinis į ateities slaugos karstą. Ir tame karste kada nors gali tekti pagulėti ir jums. O jėgų lentų kietumu pasiskųsti gali ir neužtekti. Ir nuostabių, mylinčių, siena už jus stojančių žmonių šalia gali ir nebūti. Savas saugus burbulas geras tol, kol kažko neatlaikęs nesprogsta. Matyt tam jis ir burbulas. O gyvenime nutinka visaip, šiandien tą žinau puikiai.

Be to, skundas jau po įvykusio akto, psichikai (ar ir fiziologijai) atneštų pasekmių neanuliuos. O svarbiausia ir savaime aišku, kad ateityje panašių dalykų buvimo neužkardys.

Tiesa, kukliai, puse sakinio paminėtos gerosios slaugytojos, bet kažkodėl be pavardžių. Kai, tuo tarpu, geroji gydytoja įpavardinimo nusipelnė (!) ir ... blogoji slaugė.

Vadinasi, jei nori būti „pagerbta“ tarp slaugytojų, jokie geri darbai nepadės, reik blogų. Ponia Fausta jai blogo nelinkinti, bet ant visos Lietuvos paviešina vardą, pavardę ir darbovietę.

Manau, kad dėl galimų tokio suasmeninto paviešinimo pasekmių ir pridėjus „nusikaltimo“ turinį, slaugytoja laisvai galėtų belstis į atitinkamas duris dėl padarytos neturtinės žalos. Bet ji to turbūt nepadarys. Ir kas ta nekaltumo prezumpcija prieš norą susidoroti?

Nesusizgribus į orą lepteli vieną vienintelį žodį – „keista“ (argi už tai galima nubausti?), o tada, net ne visai žodžio adresatai (adresatas – oras, erdvė, aš pati), pasitelkę psichologinį spaudimą, pasyvią agresiją ir puikius gebėjimus, kurių tu neturi, įvarę nusidėjėlę į kampą išsuka „rimtą reikalą“. Kodėl?..

Man, tiesą sakant, taip pat būtų keista ir neįprasta, nes esu to laikmečio žmogus, kai vaikai buvo išskirtinai mamų reikalas. Ir kas iš to laikotarpio glūdi mano pasąmonėj, tikrai nežinau.

Gal būtų keista ir džiugu dėl fainų pasikeitimų, o gal iš nuovargio ar nuoskaudų kažkam leptelčiau tą lemtingą „keista“ su kita anotacija ir aš. O tada jau mane vilktų ant laužo.

Man atrodo vertingiausia tai, ne ką mes susigeneruojam sau, o ką po kojom paklojam kitiems. Aš automatiškai nulaužiu vos man akies neišdūrusią šakelę, nes po manęs eis kitas, gal dar labiau bežiopsąs į varnas. Paimu nuo tako aštrų akmenuką ir mesteliu kelkraštin, nes gal ne vien aš savo apylinkėse vaikštau basa. Ir ant šalia tako „keisto“ žmogaus suraitytos krūvos užmetu saują lapų ir šaką, kad kažkas, tai užmatęs neimtų žiaukčioti, o neužmatęs neįmintų.

Ir aš nei faina, nei nuostabi, tik empatiška ir pastabi. Ir esu tikra, kad loštume labai daug ne vien pliekdami botagais, bet pastebėdami kiek toje nugaroje, kurią pliekiam, randų, siekiančių pačius šonkaulius. Deja, empatija apdovanoti ne visi.

O senosios kartos (bet nebūtinai) seselės ir slaugės yra būtent tos, kurių sielos, širdys, smegenys ir kūnai – ištisas randų žemėlapis. O kad žinau apie ką rašau, man vienu metu link akių veržiasi skystis, o į smegenis – pyktis, kuris man visai nepatinka.

Niekas, niekada (leidžiu sau šiek tiek hiperbolizuot), dešimtmečiais slaugytojos negerbė, nevertino, nelaikė žmogumi, nemokė elgesio kultūros, komunikavimo subtilybių, psichologijos, mediko etikos.

Tai atsirado visai neseniai ir kur kas daugiau formaliame formate, nei realiai veikiančioje tikrovėje. Visada o visada sovietinė seselė buvo mokoma būti tylesne už vandenį ir žemesne už žolę bei „džiaugtis“ išskirtiniu dėmesiu ir privilegija, jei tarp bėgiojimo apie pacientus, buvo priversta užsikasoti baltą chalatėlį tą naktį budinčio gerbiamo chirurgo kabinete ir į save priimti jo šiltą ir kietą loską (tai neliečia puikių, etiškų to meto kolegų). Noriu tikėti, kad taip tik buvo, bet jau nebėra. Kad užaugo naujų, puikių, gerbiančių slaugytoją, gydytojų karta.

Taip mes mokėjom išgyvenimo, neliečiamybės ir kuklių privilegijų mokesčius, jų būta įvairių, kaip ir įkainių. Tai iš kur, po velnių, ta slaugė gali žinoti tokias jums savaime suprantamas kasdienos taisykles, o jai – naujoviškas bendravimo subtilybes?! Kalte įkalto mentaliteto pirštų spragtelėjimu nepakeisi, kaip tai mėginat daryti jūs.

Jei kažkada (neduokDie) nutiktų tokia nelaimė, kad į mūsų nuostabią šalį įsiveržtų blogasis ruzzzas, su ta „chamka slauge“ aš drąsiai eičiau paskui kareivius gelbėti jų gyvybių ir sveikatų.

O tuo tarpu su gerbiama Fausta, ko gero, galėčiau tik pagurkšnoti cappuccino senamiesčio lauko kavinėj su nuostabiu vaizdu prieš akis.

Bet, kaip suprantat, ji manęs ten tikrai nebepakvies. Negana to, galiu panašaus dėmesio ir pasyvaus linčo iš jos auditorijos susilaukti ir aš.

Bet kadangi mes nesusidūrėm mano darbinėj aplinkoj (ko nuoširdžiai nelinkiu), o rašau laisvalaikiu ir tik nuo savęs bei stengiausi socialkorektiškai rinkti žodžius (kiek pavyko), tai skundo ant manęs sukurpti turbūt nepavyks.

Ir aš tikrai nebūsiu kalta, jeigu jaunai mamai dings pienas. Nes kiekvienas veiksmas turi vienokį ar kitokį atoveiksmį. O žodžio veiksmą paleidau ne aš. Aš tik sureagavau, ko ir buvo tikimasi rašant, tik... kiek kitaip nei tikėtasi.

Savo profesijos seses slaugytojas ginsiu kiek galėsiu, net pykdama ant jų už rigidiškumą ir neradimą jėgų (ar noro) keistis.

Tik avansu ištartas geras žodis, pastebėta ir pagirta mažytė pastanga turi galią išaugti į kažką gražaus ir didelio. O į atvirą nervą suvaryta adata iššauks vienintelį norą – tai padariusiam, kai nieks nematys, „užvažiuoti į snukį“, – rašė slaugytoja Laima.