Su smurtą patyrusiomis moterimis dirbanti Nijolė: iš smurto rato ištrūkti sunku, bet įmanoma

„Ar nusipelniau tokio gyvenimo?“

Kiekviena moteris, besikreipianti į savitarpio pagalbos grupes, žengia unikaliu išsivadavimo nuo smurto keliu, sako SKPC konsultantė N. Dirsienė. Vienoms smurtas artimoje aplinkoje yra nemalonus prisiminimas iš praeities, kitoms – dar ir dabar tebesitęsiantis košmaras, iš kurio, rodos, niekaip nepavyksta pabusti. Pastarąjį jausmą šiuo metu, deja, išgyvena ir Jolita (tikrasis vardas pakeistas – past.). 

„Man virš dvidešimties, auginu mažą vaiką. Ištekėjau labai jauna, siekdama pabėgti iš sudėtingos šeimos aplinkos, kur patyriau daug streso dėl tėvų konfliktų (tėvas mušdavo mamą, išvarydavo ją iš namų, nuolat jai priekaištaudavo ir visaip žemindavo mūsų akyse). Deja, mano santuoka taip pat yra sudėtinga, nes smurtą patiriu nuo pat jos pradžios.

Sutuoktinis kartais būna labai agresyvus, piktai šaukia ant manęs ir vaiko, naudoja necenzūrinius žodžius, daužo daiktus ir man grasina. Jaučiuosi saugi tik tada, kai jis būna išvykęs su darbo reikalais. Sutuoktinis, nors ir aprūpina šeimą, daug laiko praleidžia su draugais, o ne su mumis. Kai išreiškiu norą, kad jis dažniau būtų namuose ir daugiau laiko praleistų su šeima, jis dėl šio savo elgesio kaltina mane ir sako, kad visos kitos žmonos tiesiog tyli, klauso savo vyrų.

Jis taip pat grasina, kad mus paliks, jei aš toliau jo reikalausiu pokyčių, tvirtina, kad jam atsibodome. Ši situacija man kelia daug skausmo ir nerimo. Sunku apie tai kalbėti; jaučiu didelę neviltį ir dažnai verkiu, galvodama, ar nusipelniau tokio gyvenimo“, – apie savo patirtis atvirauja moteris.  

Apie išgyventą vyro smurtą drąsiai kalba ir Ingrida (tikrasis vardas pakeistas – past.). Tiesa, jos istorija – jau šviesesnė. Moteris nusprendė padėti tašką nuolatiniam žeminimui bei priekaištams, įrodyti, kad ji nėra tai, kuo vyras ją vadino. Palikusi smurtaujantį vyrą, Ingrida atsiėmė savo galią.

„Su partneriu susipažinau, kai man buvo dvidešimt metų. Pradėjome draugauti, o po kelerių metų nusprendėme gyventi kartu ir susilaukėme vaiko. Nuo pat pradžių mūsų santykiai nebuvo idealūs, dažnai kildavo konfliktų, tačiau nekreipiau į tai dėmesio, manydama, kad tai yra normalu, pasitaiko kiekvienoje šeimoje.

Prieš trejus metus situacija pablogėjo, nes sugyventinis pradėjo naudoti psichologinį smurtą. Jis mane įžeidinėdavo, vadindavo negražia, stora, juokdavosi iš mano pomėgių ir pavydėjo mano santykių su draugais bei tėvais. Vaiko auginimu užsiėmiau viena, nes partneris nenorėjo dalyvauti jo auklėjime ar žaisti su juo.

Jis žadėjo pasikeisti, tačiau aš nebetikėjau jo pažadais, nes tai nebuvo pirmas kartas

Kai psichologinis smurtas peraugo į fizinį, iškviečiau policiją ir partneriui buvo paskirta kardomoji priemonė. Po šio įvykio nusprendžiau nutraukti santykius, nes supratau, kad taip toliau tęstis negali. Laikinai su vaiku grįžau gyventi pas savo tėvus. Nors sugyventinis bandė mane persekioti, bauginti ir grasinti, kad grįžčiau pas jį, aš nesutikau. Jis žadėjo pasikeisti, tačiau aš nebetikėjau jo pažadais, nes tai nebuvo pirmas kartas.

Daug verkiau, tačiau laikui bėgant mano požiūris į gyvenimą pasikeitė. Dabar jaučiuosi stipri ir labiau pasitikinti savimi“, – džiaugiasi moteris.

Koks bendravimas nėra norma?

Reaguodama į Jolitos ir Ingridos istorijas, publikuotas Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro parengtame ir išleistame leidinyje „#Įvardink smurtą“, SKPC konsultantė N. Dirsienė sako, kad neretai pirmosios smurto apraiškos išties pasirodo dar santykių pradžioje. Visgi nukentėjusiosios būna linkusios į tai numoti ranka. Anot specialistės, tokį požiūrį dažnu atveju lemia iš šeimos atsinešta bendravimo kultūra.

„Manau, kad smurtas artimoje aplinkoje yra bendravimo problema, kurią turime nuo mažens. Visi pasaulio tyrimai rodo, kad tai, ko žmogus išmoksta namuose, jis atsineša į savo naujai sukurtas šeimas. Taigi mes tiesiog reprodukuojame smurtą. Moterys, kurios dalijasi apie šeimas, iš kurių atėjo, dažnai pasakoja, kad, pavyzdžiui, jų tėtis skriaudė mamą. Kurį laiką jos iš tiesų galvodavo, kad aplinkui taip gyvena visi“, – tvirtina pašnekovė.

Pasak N. Dirsienės, užaugus tokiose šeimose, „smurto pažinimo slenkstis“ būna gana žemas, tad dėl smurto dažnai kreipiamasi tik po tam tikrų fizinių veiksmų. Visgi labai svarbu dėmesį atkreipti ir į kitas smurto formas, įprastai pasireiškiančias dar iki tol. Reikia suprasti, kad tam tikri dalykai nėra bendravimo norma:

• Hipergloba ir pavydas (jauname amžiuje neretai priimami kaip meilės išraiška)

• Vadinamieji nekalbadieniai, kito žmogaus ignoravimas

• Nuolatinės pastabos dėl išvaizdos – aprangos, plaukų, kūno pokyčių, ypač po gimdymo

• Kritika dėl pagaminto maisto, sutvarkytų namų ir kt.

• Artimųjų žeminimas, atsisakymas eiti pas juos į svečius, raginimas su jais nebendrauti

• Draudimas susitikti su draugais, eiti į darbo vakarėlius

• Pinigų kontrolė

• Nepasitikėjimas, telefono ar rankinuko tikrinimas

• Nuopelnų nuvertinimas (pavyzdžiui, darbe gavus padėką, sakoma, kad „viršininkas kvailas, nes padėkojo tokiai besmegenei“)

• Atsisakymas leistis į derybas, visiškas norų ir nuomonės nepaisymas

Anot SKPC konsultantės, gyvendamos šeimose, kur nuolat bendraujama tokiais principais, moterys galiausiai yra visiškai užspaudžiamos. Jos pradeda tikėti tuo, ką joms sako vyras, bijo kitiems pasisakyti apie patiriamą smurtą, o neretai net ir neturi, su kuo pasikalbėti, nes vyro būna visiškai izoliuotos.

„Galų gale tu patenki į ratą: kai jis mato, kad jau ruošiesi priimti kažkokį sprendimą, jis puola atsiprašinėti, neretai suverčia kaltę tau: neva jeigu būtum labiau pasistengusi, viskas būtų buvę geriau. Ir moterys iš tiesų pradeda galvoti, kad turėjo kažką padaryti kitaip. Tu pradedi tikėti tuo, ką vyras tau sako. Pasireiškia vadinamasis Stokholmo sindromas – tu tiesiog įsimyli tą žmogų, jis lieka vienintelis, kuris tave bara, ir vienintelis, kuris paguodžia, kai mato, kad peržengia ribas“, – tvirtina N. Dirsienė.

Grįžusi savivertė keičia santykius

Kaip pažymi moterų savitarpio pagalbos grupes vedanti specialistė, pasiryžti nutraukti santykius su smurtautoju iš moters pareikalauja didžiulių pastangų. Neretai toks sprendimas kitiems gali pasirodyti uždelstas. Anot pašnekovės, taip nutinka nebūtinai dėl to, kad nukentėjusieji smurto apraiškų tiesiog neatpažįsta. Dažnai tam įtakos turi ir tam tikros finansinės įtampos.

„Moteris neretai neišeina ne dėl to, kad neatpažįsta smurto, – tiesiog nėra saugios aplinkos, į kurią ji galėtų išeiti. Vaiko teisių apsaugos pareigūnai moteriai sako: jeigu ir toliau gyvensite su smurtaujančiu vyru, iš jūsų bus paimti vaikai. Bet gal vertėtų pasiaiškinti, kodėl moteris su juo gyvena, – gal ji ekonomiškai nuo jo priklausoma, gal neturi kito būsto, gal neturi artimųjų, kurie padėtų?

Pačios moterys priima sprendimus, ar likti tame smurte, ar ne. Bet jos sprendimas labai priklauso nuo profesionalios specialistų pagalbos, nuo informacijos, kurią dažnai reikia ir ne vieną kartą pakartoti, įvairiomis formomis pateikti. Kada moteris gauna reikiamą informaciją, jos pagrindu gali pradėti galvoti apie ateitį ir sprendimus, kurie jai yra palankiausi“, – dalijasi N. Dirsienė.

Priėmus drąsų sprendimą palikti smurtaujantį vyrą, moteris neturėtų likti viena, sako pašnekovė. Reikia nebijoti apie savo problemas kalbėtis su draugais, bendradarbiais ir pažįstamais, kreiptis pagalbos, kurią teiktų specialistai, dirbantys būtent su smurto tema. Didžiulę naudą moterims duoda ir įsitraukimas į savitarpio pagalbos grupes, kuriose jos susipažįsta su savo likimo seserimis.

„Tarp šias grupes lankančių moterų jaučiama tvirta bendrystė. Jos viena kitai patarinėja, viena kitą palaiko. Išsilaisvinimo nuo smurto kelyje jau pažengusios moterys padeda kitoms ugdyti verslumą, skatina finansinę nepriklausomybę. Į mūsų susitikimus kviečiame įvairius specialistus – nuo finansinio raštingumo mokytojų iki teisininkų. Jų žinios atliepia tai, ko iš tiesų reikia moterims“, – tikina SKPC specialistė.

Anot jos, pamažu atsistodamos ant kojų ir tinkamai besirūpindamos savimi, smurtą patyrusios moterys tarsi pražysta. Supratusios, kad smurtautojų elgesys jų atžvilgiu nebuvo teisingas, jos apsupa save palaikančiais žmonėmis, ugdo aukštesnę savivertę ir atsiima galią, kuri iš jų buvo atimta, – įgija profesiją, nusiperka būstą, išmoksta vairuoti automobilį. Vėliau joms neretai pavyksta sukurti naujus, abipuse pagarba paremtus santykius.

„Iš smurto šeimoje rato ištrūkti labai sunku, tačiau tikrai įmanoma. Lygiai taip pat įmanoma sukurti ir kitus, jau laimingus santykius. Kuomet moterys kardinaliai pakeičia savo gyvenimą, keičiasi ir jų aplinka, ir tie vyrai kitokie atsiranda. Jos sukuria normalius, šiltus santykius.

Atsimenu, kaip vienos aukos mama atėjo į mūsų krizių centrą ir verkė prie durų. Mes galvojome, kad vėl kažkas atsitiko. O ji pasakė: „Aš taip noriu jums padėkoti. Mano dukra ištekėjo antrą kartą ir dabar yra labai laiminga, viskas jai klostosi puikiai“. Labai linkėčiau tokios pabaigos ir kitoms smurtą patyrusioms moterims“, – dalijasi N.Dirsienė.

Primename, kad prireikus pagalbos visada galima:

• kreiptis į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą telefonu +370 700 55516 arba interneto svetainėje www.specializuotospagalboscentras.lt;

• rasti artimiausią pagalbos vietą interneto svetainėje www.visureikalas.lt;

• norint skubiai pranešti apie smurtą artimoje aplinkoje, skambinti pagalbos numeriu 112.

Apie iniciatyvą „Pastebėk smurtą“:

IKEA tiki, kad namai turėtų būti kupini saugumo ir pagarbos. Deja, savuosiuose taip jaučiasi ne visi. Štai kodėl nusprendėme prabilti apie smurtą artimoje aplinkoje ir pradėti iniciatyvą „Pastebėk smurtą“. Junkitės prie mūsų judėjimo, stebėkite aplinką plačiai atmerktomis akimis ir prisidėkite prie pokyčių. Tik veikiant išvien, namai gali tapti saugesne vieta visiems.