„Neskustos roputės su kastiniu – dideliai skanus valgis!“ – patvirtins kiekvienas žemaitis. Šių minkštą sviestą primenančių karštų bulvių pagardų dabar galima rasti parduotuvėse, bet tikrą, unikalų išsuks tik Žemaitijos šeimininkės. Jos pripažįsta: nors šis regionas turi ne vieną išskirtinį skonį, KASTINIUI neprilygsta niekas.
Kastinys, atrodo, visai paprastas patiekalas, pagamintas vos iš poros ingredientų ir kelių pagardų, bet jį išsukti iš karto pavyks tikrai ne kiekvienam. Neatsitiktinai 2014 metais Europos Komisija būtent šį patiekalą įtraukė į Europos Sąjungoje saugomų produktų sąrašą, kuriame jau anksčiau atsirado „Stakliškių“ midus, lietuviškas varškės sūris, Seinų / Lazdijų krašto medus ir skilandis.
CIBULYNĖS, RASALYNĖS AR ŠMAKALO?
Žemaitijos regiono gastronominėms tradicijoms įtakos turėjo ir tai, kad ten ilgiausiai Lietuvoje išliko atviri ugniakurai. Šeimininkės ruošė maistą, kurį patogu gaminti virš ugnies kabančiame puode. Tad žemaičiai buvo dideli košių valgytojai, jų priskaičiuojama daugybė rūšių ir pavadinimų.
Tarkim, verdama iš virtų bulvių ir kvietinių ar ruginių miltų – pusinė arba pusmarškonė, kruopų su bulvių tarkiais – šilkinė. Kurios nors įkrėtus į dubenį, viduryje būdavo padaroma duobutė spirgams ir svogūnams ar kitokiam riebiam mirkalui. Sotus tradicinis sunkiai dirbančių kaimo žmonių valgis.
Vakarienei – įvairios sriubos. Vien su skrudinta silke, šiek tiek varijuojant ingredientais, Žemaitijoje gaminamos net trys šaltos sriubos: cibulynė, rasalynė ir šmakalas. Prie jų patiekiama su lupenomis virtų bulvių. Manoma, kad šios šaltsriubės pradėtos gaminti Vytauto Didžiojo laikais, kai Lietuvoje leista gyventi žydams, o šie prekiavo silkėmis.
Iš sotesnių patiekalų tam regionui būdingas kiaulės uodega pagardintas šiupinys, kraujiniai vėdarai su kruopomis ar bulvių tarkiais, troškinti kopūstai ar kugelis su kiaulių kojomis. O viską užgerti žemaičiai mėgo mėtų arbata, rauginta beržų sula, gira. Pastarąja šis kraštas ypač garsėjo: kulinarijos specialistai priskaičiuoja apie šimtą receptų. Girą darydavo ne tik iš duonos, javų salyklo, bet ir iš burokėlių, pieno, medaus, vaisių, uogų, žiedlapių, sėklų.