Televizijos žvaigždės ir batų kūrėjos Žanos Badojevos aukštas skrydis iš Mažeikių

Jei ne įtemptas darbas, Žana į Lietuvą atvyktų dažniau nei kartą per metus – čia brangiausi širdžiai prisiminimai, čia mokyklos laikų draugė, kuri tapo jos vaiko krikšto mama, tad jaučiasi laukiama.

„Su džiaugsmu ir šiluma galvoju apie gimtinę, nors išmaišiau pusę pasaulio, į Lietuvą grįžtu kaip į namus“, – Žanos kelionė į Lietuvą jau suplanuota.

Pirmi 19-a jos gyvenimo metų prabėgo Mažeikiuose – tėvai inžinieriai dirbo „Mažeikių naftoje“. Aplinkybės šeimą paakino išvykti į Ukrainą. Tėvai norėjo, kad Žana sektų jų pėdomis, iš pradžių dukra tą ir darė – įstojo į Statybos institutą. Bet greičiausiai savo džiazo muzikos pomėgį tėvas (pats mušė būgnus ansamblyje) perdavė atžalai, todėl ši pasirinko kūrybinę profesiją – gavo kino ir televizijos režisieriaus diplomą.

Žanos Badojevos aukso valanda išmušė 2011-aisiais, pasirodžius kelionių laidai „Oriol i reško“, kuri buvo transliuojama ir Lietuvoje, pavadinimu „Herbas ir skaičius“. Žiūrovus pavergė po pasaulį – nuo Niujorko iki Sibiro – keliaujantys du vedėjai, kurių vienas galėjo gyventi prabangiai, o kitas dvi dienas turėdavo tenkintis 100 JAV dolerių. Žanos Badojevos idėja pelnė įvairių apdovanojimų, laidos apie turtingo ir taupančio keliautojo galimybes užsimanė Izraelio, Lenkijos, Latvijos, Rusijos televizijos.

Kurti televizijos laidą apie keliones daugeliui atrodytų svajonių darbas – jūs jaučiatės tokį dirbanti?

Darbas televizijoje nuostabus ir kartu sudėtingas, nes nėra įprastos dienos ir nustatytų valandų. Nuolat skrendu, važiuoju, keičiu klimato ir laiko juostas, o tai – stresas organizmui. Net jei kūno temperatūra pašoko iki 40 laipsnių, turi filmuotis, šypsotis, būti laiminga, kad galėtum perduoti žiūrovui pačias geriausias emocijas. Būtent taip man nutiko Meksikoje, kur iš šalčio atskridome į 60 laipsnių karštį. Pavėsyje! Tąkart operatorius taip pat buvo vos gyvas.

Jei tokių atvejų ne vienas, kaip pavyksta išlaikyti tempą ir gerą nusiteikimą? Jūsų paskyroje socialiniame tinkle iš nuotraukų žvelgia visuomet besišypsanti moteris, o gerbėjai reiškia susižavėjimą.

Manęs dažnai to klausia. Jei esi labai užimtas ir degi savo veikla – gali dirbti paromis, nes nuovargį kompensuoja pasitenkinimo jausmas.

Televizija ir batai – skirtingi pasauliai, kaip mada atsirado darbiniame jūsų grafike?

Viskas paprasta. Mano vyras Vasilijus Melnychas turi fabriką Veneto regione, kur gaminama avalynė „Dior“, „Valentino“, „Marc Jacobs“, „Missoni“ mados namams. Komanda pasiūlė, o aš nesugalvojau, kodėl turėčiau atsisakyti (juokiasi). Su dizaineriu Ernesto Esposito kuriu eskizus, techninius rebusus sprendžia mano vyras su meistrų komanda. Vis dėlto nemaniau, kad batus kurti taip sudėtinga.

Pasiūlymą kurti avalynę turėjo lemti dar kokios nors savybės, gal neužteko tik fabrikanto žmonos statuso?

Mano požiūris į gyvenimą nestandartinis, žmonėms patinka tai, kaip matau pasaulį. Nesistebiu, kad mane pakvietė kurti avalynę, nes esu kūrybinga asmenybė, o komandai reikėjo naujo žvilgsnio.

Kaip, tarkim, naujai bendrakeleivei nupasakotumėte, kokie yra „Zhanna Badoeva“ batai?

Pirmą kolekciją sudaro puošni avalynė iš aksomo, šilko, kailio, lakuotos odos, sukūriau ir aukštakulnių, ir žemakulnių batelių. Norėjau, kad moteris, nors ir kokia būtų proga ar nuotaika, rastų tinkamus batus, basutes ir svarbiausia – atrodytų stilingai.

Ar patogi jūsų avalynė?

Kadangi kuriu kelionių laidas, savo kailiu patyriau, kas yra patogi ir nepatogi avalynė. Patogumas svarbu, bet man norisi, kad būtų ir gražu. Dabar jau žinau, ką reiškia tinkamai suformuota pakulnė, tačiau jei ji itin aukšta – visą parą su tokia tikrai nepabėgiosi. Man pavyko sukurti patogias aukštakulnes basutes, pati jas nešioju, pagyrimų sulaukiu ir iš pirkėjų.

Kaip naujokę sutiko mados pasaulyje?

Puikiai. Šią veiklą pradėjau vos prieš metus, avalynės ženklui tai labai mažai, kol kas – vystymosi stadija. Dabar kuriu antrą kolekciją, kuri bus skirta laisvalaikiui. Idėjų man netrūksta, Ernesto Esposito pagalbos prireikia, kai savo fantazijos negaliu realizuoti techniškai. Malonu, kad mano batus perka nepriklausomai nuo to, žino mano vardą ar ne. Kita vertus, „Zhanna Badoeva“ gimsta senų tradicijų persmelktoje vietoje – Veneto regione įsikūrę avalynę garsiems ženklams gaminantys fabrikai, ten yra daugiausia geriausių meistrų, medžiagų ir įrenginių.

Kaip sutikote savo vyrą – kuris ne tik batus perka, bet ir pasuko jus avalynės kūrėjos keliu?

Filmavau kelionių laidą Venecijoje, mums padedančioje vietinių komandoje Vasilijus atsidūrė atsitiktinai. Dabar tai jau galima vadinti stebuklu. Kurį laiką bendravome per atstumą, paskui susitikome antrą kartą, po trijų mėnesių susituokėme ir niekada nebesiskyrėme, taip – jau penkeri metai. Vasilijus mane patraukė protu, jis patikimas ir pasitikintis, ramus, visada mane palaiko, net jei esu neteisi, o tai labai svarbu. Kai vykau į Veneciją, buvau išsiskyrusi, trejus metus gyvenau viena ir gerai jaučiausi – auginau vaikus, dirbau mėgstamą darbą. Visgi norėjosi sutikti žmogų, su kuriuo galėčiau pasijusti lyg maža mergaitė.

Sėkminga moteris nori pasijusti maža mergaite?! O kaip veiklios moters stiprybė, savarankiškumas?

Tokia ir esu, bet gera, kai tavimi rūpinasi. Savo vyru rūpinuosi ir aš – tai abipusiški mainai. Yra moterų, kurios nori tik imti, rodo kaprizus. Tai ne man – mūsų šeimoje to nėra.

Jūs pas vyrą iškeliavote iš namų Kijeve, o Vasilijui teko dėl jūsų keisti gyvenimą?

Dar ir kaip – juk atvykau ne viena, o su dviem vaikais ir net šunimi! Vasilijus iš karto tapo didelės šeimos galva. Bet jei yra protingas, vyras ramiai su viskuo susitvarko. Iki tol Vasilijus nebuvo sukūręs šeimos, iki 36 metų kažkodėl nesiryžo to padaryti (juokiasi). Į Italiją iš Lvovo jis atvyko dar būdamas vaikas, nes dirigentė mama dirbo Romos orkestre. Vasilijus ten baigė konservatoriją – grojo fleita. Meniška natūra praverčia avalynės versle.

Svarbu, kad nereikėjo dėti pastangų, – vyras su mano vaikais rado bendrą kalbą, jų ryšys pagarbus ir gražus.

Mano vaikai man, kaip kiekvienai mamai, atrodo nuostabūs: 20-metis sūnus Borisas baigė lingvistikos universitetą Italijoje, šiuo metu Milane mokosi vaizdo montavimo meno, 13-metė dukra Lolita dar šalia manęs – mokosi, piešia, šoka, stato spektaklius. Matau, kad ji turi tam talentą.

Kaip šiandien vertinate dvejas savo skyrybas – tai buvo gyvenimo klaida?

Tai ne klaida. Mano santuokos buvo puikios, laimingos, truko beveik po dešimtmetį. Bet taip susiklostė, kad saitai nutrūko, kiekvienas pradėjome gyventi savo gyvenimą. Tik šioje santuokoje atsirado pojūtis, kad už manęs – siena, mano interesai susiję su vyro ir – atvirkščiai. O gal aš pati subrendau...

Ar vaikų tėvai be dramų juos išleido su jumis į kitą šalį?

Šiuo klausimu Dievas jiems davė proto (juokiasi), nebuvo problemų. Išsiskyrėme, bet bendraujame civilizuotai. Štai Lolitos tėvas netgi atvyksta kartu su mūsų šeima švęsti Naujųjų metų.

Ir trečiąkart tekėdama vilkėjote baltą suknelę, suprantu – baimės buvusios skyrybos neįvarė?

Stengiuosi kurti grožį, net jei tai – smulkmenos. Namuose man svarbu gražios staltiesės, indai, visuomet renkuosi dailią patalynę, elegantišką chalatą. Mano vyras sako, kad aš tokia... nevaikštanti žeme. Vestuvės vyko Vasilijaus iniciatyva, norėjau atrodyti gražiai, šventiškai – kodėl ne?

Moterys sako, kad esu drąsi. Ne, kaip tik esu baili, bet jei santuokoje nebėra ko gelbėti, jei viską išbandėte, kodėl reikėtų bijoti skyrybų? Jos kaip tik yra gėris, nes galima pradėti gyvenimą nuo tuščio popieriaus lapo, pasukti nauju keliu. Šimtu procentų galiu teigti, kad naujas kelias geresnis už senąjį, nes atsiranda naujų galimybių. Tai nereiškia, kad sutiksi naują žmogų ir tai nutiks tinkamu laiku, kai susigrąžinsi save. Žmonės, kurie jaučia pyktį, pagiežą, yra nelaimingi, paskendę problemose, praranda save. Gyvenimas per trumpas, nereikia jo švaistyti blogoms emocijoms. Žinoma, man teko tai išgyventi, skirtis nebuvo paprasta – tikrai nerengiau šventės skyrybų proga. Bet kai rytą pabundi ir nereikia su niekuo pyktis, nieko įrodinėti – pradedi atsigauti, grįžta suvokimas, ko nori. Pirmas vyras man pateikė ultimatumą: arba išeini iš universiteto, arba skiriamės. Šiandien džiaugiuosi, kad pasirinkau ne jį, o teatro universitetą. Tad jei kam reikia patarimo, sakau: drąsiai ženkite iš savo nelaimės.

Kaip jaučiatės gyvendama Italijoje?

Atrodo, lyg visą gyvenimą būčiau praleidusi šioje šalyje. „Dieve, kokia pasaka, kaip norėčiau čia gyventi“, – pagalvojau, kai pirmą kartą ten lankiausi. Su šeima gyvename tarp Venecijos ir Paduvos, maždaug 20 minučių kelio automobiliu iki abiejų garsių miestų. Dabar jau prisitaikiau ir prie lėto italų gyvenimo ritmo, bet iš pradžių buvo sudėtinga: kai atvykau čia, buvau tokia greita, veikli, viską sudėliodavau pagal grafikų, o dabar ir siesta išmokau mėgautis.

Savo televizijos laidose pati išbandėte prabangias keliones, atlikote ir ribotą biudžetą turinčio herojaus vaidmenį. Gyvenime jums teko išbandyti tokius kraštutinumus?

Po pirmų skyrybų aš, pirmo kurso studentė, likau su aštuonių mėnesių vaiku ant rankų ir mažyte stipendija. Kol nepradėjau pati uždirbti pinigų, buvo labai sudėtingas periodas. Tačiau skurdas manęs nepavertė šykščia, neprivertė skriausti savęs. Žinau, kad jei išleisiu pinigus – jų atsiras. Visada įsigudrindavau važinėti taksi ir lankytis restoranuose. Žinoma, padėjo tai, kad po skyrybų kuriam laikui galėjau apsistoti pas tėvus, po dvejų metų nusipirkau butuką. Niekada netaupiau ir sau negailėjau. Dar ir šiandien nesuprantu, kaip pavykdavo nusipirkti net brangių batų.

Pamenu, atvykusi lietuvė draugė sakė: „Žana, norėčiau tau paskolinti pinigų, bet žinau, kad juos išleisi ne duonai ir pienui, o taksi.“ Žmonės mano, kad pinigai reikalingi duonos kąsniui, o štai gražus gyvenimas, gražūs daiktai – tuštybė. Taip, gyvenime būna akimirkų, kai turi pasirinkti duonos kepalą, o ne naujus batelius. Nesakau, kad su pinigais elgiausi tinkamai, bet visuomet tai dariau lengvai, net ir sunkiu metu. Pinigus labai vertinu, pati gerai uždirbu. Pinigai turi teikti malonumą – štai, kas svarbiausia. Jei tau malonumą teikia ir niekniekis – imk, pirk, nes tuomet gyvenimas tų malonumų duoda dar daugiau. Netgi suteikia galimybių daugiau uždirbti. O jei taupysi, sau gailėsi – gyvenimas manys, kad tiek tau ir užtenka.

Sakėte, kad žmonėms patinka tai, kaip matote pasaulį. Tai kaip jūs jį matote?

Nors iliuzijos ne kartą dužo, gyvenimą matau gražų, nuostabų, ryškų, nenustoju juo žavėtis ir jo mylėti.