„Generolas Charles’is de Gaulle’is dejavo, kad neįmanoma vadovauti šaliai, kurioje yra du šimtai keturiasdešimt šešios rūšys sūrio. Jis klydo: šiandien Prancūzijoje rasime virš keturių šimtų rūšių! Tačiau dažnas prancūzas pietus ar vakarienę pabaigia mažu gabalėliu klasika tapusio BRI arba KAMAMBERO“, – sako ne vienus metus Prancūzijoje gyvenanti rašytoja, žurnalistė Erika Umbrasaitė.
„Visada buvau didelė sūrių gerbėja. Persikėlusi į Prancūziją, jų pradėjau ragauti dar daugiau. Tai natūralu žinant, kad vienas šios šalies gyventojas per metus suvalgo apie dvidešimt šešis kilogramus įvairių sūrių. Iš tos gausos man ypač patinka bri ir kamamberas“, – pasakoja Erika.
SŪRIŲ KARALIUS
Pirmasis iš šio dueto pasaulį išvydo bri. Dabar įvairiose šalyse gaminama daugybė jo versijų. Tačiau originalus, turintis oficialius Prancūzijos Vyriausybės sertifikatus, yra tik dviejų rūšių bri: Brie de Meaux ir Brie de Melun.
Brie de Meaux gaminamas to paties pavadinimo miestelyje, Bri regione, Šiaurės Prancūzijoje. Jau VIII amžiuje buvo žinomas kaip karaliaus sūris, nes jį mėgo Karolis Didysis, valdęs 768–814 metais. Na, o 1815-aisiais prancūzų diplomatas Charles’is Maurice’as de Talleyrand’as-Périgord’as Vienos kongrese bri paskelbė sūrių karaliumi.
Brie de Melun, gaminamas Meleno komunoje, Normandijoje, yra geltonesnis, labiau kreminės struktūros, plutelė kartais turi oranžinių gijų. Šio sūrio stipresnis skonis, aštresnis kvapas nei gaminamo Mo. Jis mažiau populiarus, bet taip pat labai vertinamas. Brie de Melun minimas net Jeano de La Fontaine’o pasakėčioje „Varna ir lapė“.