Tibeto masažo specialistė: „Pradinė ligos priežastis paprastai būna emocinė“

Tarp šios medicinos praktikuojamų būdų – raminamasis masažas, vidinių energijų pusiausvyros sukūrimas mityba, kvėpavimu, meditacija ir kitais metodais.

– Važiuojant į susitikimą su jumis prakiuro padanga, automobilį teko palikti pirmame pasitaikiusiame kieme, kviestis taksi... Nervinanti situacija! Galbūt mokate į tokius dalykus reaguoti ramiai?

– Esu žmogus ir mano reakcijos būna įvairios. Tačiau panašiais atvejais stengiuosi ne niršti, o galvoti, kad buvau sustabdyta ne šiaip sau. Galbūt susiklosčiusi situacija mane nuo kažko apsaugojo. Tikiu, kad nieko atsitiktinio gyvenime nevyksta. O dar stengiuosi nieko nekaltinti ir tiesiog spręsti iškilusią problemą.

– Būdama budistė jūs nuolat medituojate? Ši praktika veiksmingai padeda nusiraminti, palaikyti vidinę pusiausvyrą, tiesa?

– Esu praktikuojanti budistė ir todėl reguliariai medituoju. Kadangi auginu vaikelį, šiuo metu mano dieną gerokai reguliuoja jo poreikiai. Idealiu atveju turėtų būti taip: ryte atliekamas valomasis kvėpavimas, paskui kartojamos medicininės mantros, tada medituojama. Pagrindinę praktiką, meditaciją, galima atlikti ir vakare ar per pietus. Jos tikslas – susitapatinti su Buda ir nuraminti protą, o technikos gali būti įvairios.

Tai nesudėtinga ir kiekvienas psichiškai sveikas žmogus gali išmokti medituoti, bet tam reikia skirti laiko ir kantriai treniruotis kaip treniruojasi sportininkai siekdami rezultato. Tikrai nebus taip: nutarusi pamedituoti atsisėdote ant pagalvėlės ir iškart nusiraminote, sustabdėte galvoje zujančias mintis. Kartais man pavyksta geriau, kartais prasčiau, bet praleidus meditaciją atsiranda pojūtis, panašus į tą, kuris apima pamiršus (nespėjus) išsivalyti dantis.

– Jei nemedituotumėte...

– ... man stigtų vidinės pusiausvyros. Būtų sudėtingiau nereaguoti į tokį trikdį kaip nuleistas ratas. Imti praktikuoti meditaciją nebuvo intelektualus sprendimas, o širdies poreikis. Pamenu, atsidūriau viename Peterburgo budistų centre ir ėmiau medituoti kitą dieną po to, kai mane išbraukė iš priimtųjų į Teatro institutą sąrašo. Buvau sėkmingai įveikusi visus aktorinio meistriškumo konkurso etapus, tačiau instituto vadovybė nutarė sumažinti būsimų studentų skaičių penkiais žmonėmis ir aš tapau viena iš jų. Mane tai labai sukrėtė.

Bet šiandien  džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė, kad netapau aktore. Prieš mėginimą įstoti į Peterburgo teatro institutą jau buvau įgijusi psichologės ir biologės specialybę Peterburgo pedagoginiame universitete, tačiau psichologe padirbėjau trumpai. Atradau kitą kelią ir jau nemažai metų mano profesinė veikla susijusi su Tibeto medicina ir masažu. 

– O kaip atsidūrėte Lietuvoje? 

– Lietuvoje yra nemažai žmonių, besidominčių budizmu ir jį praktikuojančių. Čia veikia penki Karma Kagyu tradicijos, kuriai atstovauju, centrai. Jų yra visame pasaulyje, taigi mūsų didelė bendruomenė – tarptautinė. Kažkada pirmą kartą atkeliavau į Lietuvoje todėl, kad čia vyko mane dominantys meditacijos kursai. Juose susipažinau su lietuviu, už jo ištekėjau ir mes ketverius metus gyvenome Šiauliuose. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė: buvęs vyras persikėlė į Londoną, o aš – į Vilnių.

Kodėl likau? Man Lietuva patinka, turiu čia daug draugų, bendraminčių, mes vieni kitus labai palaikome. Be to, mus sieja bendra praeitis: augome Sovietų Sąjungoje mokydamiesi tų pačių dalykų, skaitydami tas pačias knygas, žiūrėdami tuos pačius filmus... Gimiau Jakutijoje, kur tėtis dirbo geofiziku, tačiau jaučiu stiprų ryšį su lietuviais. Aš, pavyzdžiui, negalėčiau gyventi Vokietijoje, nes vokiečių mentalitetas man svetimas. Kita vertus, man labai artima mongolų tiurkų kultūra: galbūt tą potraukį gavau su genais – turiu kazachiško kraujo, nors Kazachstane niekada nebuvau.

Po poros gyvenimo metų Lietuvoje jau gerai supratau, ką lietuviai kalba, o pati prakalbau gal po trejų. Esu įsitikinusi, kad svetimtaučiui, norinčiam pritapti kitame krašte, būtina nuo pirmų dienų mokytis vietinės kalbos. Nors mano antras vyras rusas, bet mūsų dukra lanko lietuvių daželį. 

– Išsiskyrėte su pirmu vyru be lėkščių daužymo? Kitokį atsakymą nei „Išsiskyrėme draugiškai“ iš budistės lūpų būtų keista išgirsti.

Jei kaskart kankinsimės dėl to, kad viskas vyksta ne taip kaip suplanavome, būsime nuolatos nelaimingi.

– Viena iš pagrindinių Budos idėjų – nėra nieko pastovaus, viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Kiekvienas iš mūsų bet kurią minutę gali susirgti, numirti – šitai kontroliuoti neįmanoma. Jei kaskart kankinsimės dėl to, kad viskas vyksta ne taip kaip suplanavome, būsime nuolatos nelaimingi. Budizmas moko nesijausti auka, nesisieloti dėl dalykų, kurie ne tavo valioje.

Skyrybos buvo mūsų abiejų draugiškas sprendimas. Jį priėmę dar pusmetį gyvenome kartu ir vyras padėjo man pasirengti persikėlimui į Vilnių. Mes ir dabar draugaujame, susirašinėjame. Manau, kad būtent taip turi būti skiriamasi. Nėra prasmės įsikibti į žmogų, kuris nori išeiti. Tos moterys, kurios griebiasi meilės magijos, kenkia sau. Yra taisyklė: elkis su kitu žmogumi taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Be to, visa, kas su mumis vyksta, – pasekmė to, ką esame anksčiau padarę. Nesvarbu, kad neprisimename. Karmos dėsnis veikia visada. Jis gali pasireikšti per santykius, pinigus, sveikatą. Kai tuo patiki, pasidaro lengva. Nebėra ko kaltinti. 

– Idėja čia, katalikiškoje šalyje, kurti tradicinės Tibeto medicinos akademijos padalinį, išsirutuliojo palengva ir natūraliai?

– Čia prigijau ir kilo noras įkurti tradicinės Tibeto medicinos centrą, kuris skleistų Lietuvoje tūkstančius metų kauptą patirtį, rengtų tarptautinius seminarus, mokytų gydytojus, kurie domisi Rytų medicina. Juolab augantis susidomėjimas tradicine Tibeto medicina jaučiamas visame pasaulyje. Kadangi priklausome tarptautiniam tinklui, pas mus atvažiuoja puikūs Tibeto medicinos žinovai, tarp jų ir akademijos įkūrėjas gydytojas Nida Chenagtsangas. Jis – tibetietis, gyvenantis Italijoje.

– Vakariečiui sunkoka susigaudyti, kuo skiriasi Tibeto medicina nuo, tarkim, kinų ar ajurvedos. Tie skirtumai esminiai?

– Jūsų paminėtos gydymo sistemos vystėsi skirtingų pasaulėžiūrų ir religijų pagrindu: Tibeto medicina – budizmo, kinų – daoizmo, ajurvedos – vedų. Taigi jų šaknys ne tos pačios ir tai lemia skirtingus gydymo būdus. Bet kiekviena iš jų siekia to paties – atkurti žmogaus proto ir kūno pusiausvyrą.

– Ką turite galvoje?

– Tibeto medicinos požiūriu, žmogus sveikas tada, kai jo organizmas dirba kaip laikrodis (kalbu apie fiziologinius procesus), kai proto būseną galima apibūdinti kaip ramią, laimingą, džiaugsmingą, kai emocijos nešokinėja aukštyn žemyn, kai žmogų tenkina jo socialinė situacija (kalbu apie pasitenkinimą tuo, ką žmogus turi, apie harmoningus santykius su kitais). Tibeto medicinos požiūriu, gerą sveikatą užtikrina trijų energijų – tulžies, vėjo ir gleivių – pusiausvyra. Jei kuri nors ima per daug dominuoti, atsiranda problemų.

Tibeto medicinos atstovas diagnozuoja vertindamas įvairius dalykus – kaip žmogus atrodo, kokiu tempu kalba, kaip dėsto mintis, taip pat jį liesdamas ir jo klausinėdamas.

Tibeto medicinos atstovas diagnozuoja vertindamas įvairius dalykus – kaip žmogus atrodo, kokiu tempu kalba, kaip dėsto mintis, taip pat jį liesdamas ir jo klausinėdamas. Didelę patirtį turintys specialistai pagal pulsą gali diagnozuoti porinių organų būklę. Tam tikri organai ir sistemos yra labai glaudžiai tarpusavy susiję. Pavyzdžiui, jei žmogus daug sėdi prie kompiuterio, gyvena užterštoje aplinkoje, netinkamai maitinasi, jo kepenys įsitempia ir apie tai gali sufleruoti pablogėjęs regėjimas. Jei ausys dažnai užgultos, girdėti kažkokie triukšmai, mes darome išvadą, kad reikia atkreipti dėmesį į inkstus. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Rytų medicina: kaip įvairūs negalavimai atsispindi veide?

– Rytų medicina, kiek žinau, labai akcentuoja virškinimo svarbą, tiesa?

– Pusiausvyra neįmanoma be gero virškinimo. Jis, pagal Tibeto mediciną, – sveikatos pagrindas. Dabar tiek informacijos, ką valgyti, ko nevalgyti, kas sveika, kas ne... Aš remiuosi Tibeto medicinos žiniomis, kurios nugludintos tūkstantmečių. Reikšminga, kad visa ta informacija sukaupta ne vien patirties būdu, bet ir medituojant, stebint, kaip kūnu teka energijos, kokią įtaką jų tekėjimui daro suvartotas maistas. Antai kava išveda iš pusiausvyros „vėją“, o šis – kitas energijas.

Apie vidinių energijų pobūdį svarbu žinoti antraip lengva maistu skatinti tai, ko nereikėtų skatinti. Tarkim, žmogus turi daug karštį palaikančios „tulžies“, bet, užuot mažinęs kaitinančio maisto kiekius jis kerta keptą mėsą, vartoja alkoholį, kavą ir šitaip provokuoja aukštą kraujospūdį, infarktą, insultą. Noriu pabrėžti: pradinė ligos priežastis paprastai būna emocinė, tačiau prie jos „prisikasti“ galima tik atkūrus kūno pusiausvyrą. Mitybos sureguliavimas, tinkamai pasirinkta aplinka (saulė, pirtis turinčiam daug „tulžies“ visai netinka), tam tikrų kūno taškų kaitinimas padeda tai pasiekti.