Tikra istorija. „Mes per ilgai slėpėme savo meilę, bijodami įskaudinti kitus žmones“

Tikra tiesa, kad gyvenimas yra painus – visą laiką tiesiog gyveni ir mokaisi. Greitai man sukaks 40 metų, o širdis vis dar nenurimusi, vis dar kažko laukianti ir ilgesinga.

Atrodo, jau lyg ir turėčiau aplink save matyti nurimusį uostą ir atgaivą širdyje, tačiau, deja, kol kas tik to tikiuosi. O galbūt taip jau ir nutiko, bet vis dar nežinia, kaip viskas pasisuks.

Viskas įvyko dar tada, kai man buvo 18 metų. Jis buvo keleriais metais už mane vyresnis. Susitikome, kaip ir visi tais laikais, – vieno šokių vakaro metu. Tą vakarą tiesiog persimetėme keliais žodžiais, pašokome ir pasivaikščiojome po pilnaties nutviekstu dangumi.

Jutau, kaip savo žvilgsniu jis mane ryte rijo, mačiau, kaip stipriai jaudinosi – atrodė lyg vėjo blaškoma drebulė. Tuomet man jis visai nepatiko – nebuvo išvaizdus, tad bendravau su juo tik iš mandagumo.

Vis dėlto bėgant dienoms jo susidomėjimas manimi augo, jis vis siūlė susitikti, o aš, kaip gerutė mergaitė, nenorinti įskaudinti žmogaus, bendravimo su juo taip ir nenutraukiau. Galiausiai po truputį pradėjau jo vengti, tačiau jis man vis neduodavo ramybės.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Supratau, kad meilėje ir kare leistinos visos priemonės“

Tarp mūsų nieko ir nebuvo – jokių bučinių, tik keletas apkabinimų ir nuoširdūs pokalbiai, kurių tada visiškai nevertinau...

Mačiau ir puikiai supratau, kad jis tampa man neabejingas, tačiau vieną dieną neištvėriau ir paprašiau, kad jis paliktų mane ramybėje. Tai išgirdęs jis stovėjo lyg žado netekęs ir tik vėliau atsitokėjęs pratarė tenorėjęs man šį tą pasakyti...

Tada man tai buvo nesvarbu, taip ir palikau jį stovėti. Tą patį vakarą susipažinau su savo būsimu vyru – tad sąžinė apie ką tik įskaudintą žmogų pernelyg negraužė. O jis tuo tarpu negalėjo susitaikyti su tuo, kad mane prarado. Nors tarp mūsų nieko ir nebuvo – jokių bučinių, tik keletas apkabinimų ir nuoširdūs pokalbiai, kurių tada visiškai nevertinau...

Po mūsų išsiskyrimo praėjus nemažai laiko, kai aš jau ruošiausi savo vestuvėms, vėl jį sutikau viename koncerte. Jis ir vėl negalėjo nuo manęs nuleisti akių. Nežinau, galbūt šis susitikimas buvo iš dangaus siųstas ženklas man, jog atsipeikėčiau ir pamatyčiau savo tikrąją meilę, tačiau šalia manęs sėdėjo mano būsimasis vyras...

Po koncerto didysis mano gerbėjas laukė manęs lauke – paprašęs keletos minučių dėmesio, jis prisipažino visada mane mylėjęs. Tuo metu, rodos, prasivėrė žemė, nes ir aš apie jį ilgai galvojau, tačiau nebuvau tikra, ką man jautė jis.

Nežinodama, ką atsakyti, pasakiau jam, kad jau per vėlu – po savaitės aš išteku. Tai išgirdęs jis apsipylė ašaromis, atsiklaupė ant kelių ir maldavo to nedaryti. Žmonių minioje jis man sakė, kad myli, o aš tiesiog nuo jo pabėgau. Pabėgau iš baimės, pabėgau nuo savo tikrosios meilės ir pasirinkau melą, nes kito kelio tada jau nebebuvo.

Per savo vestuves, eidama prie altoriaus, vis klausiau savęs: „Ką aš darau, kodėl išteku ne už to vyro?“. Duodama įžadus mintyse bandžiau save nuraminti, užslopinusi širdies riksmą tikinau save, kad viskas stos į savo vietas. Ir stojo – po 15 metų mes išsiskyrėme. Ir per visus tuos metus aš taip ir nesugebėjau pamiršti savo gerbėjo...

Vieną dieną jis mane susirado „Facebook“ tinkle, tačiau ir vėl per vėlai. Sakė ieškoti manęs bandęs dar tuomet, kai sužinojo apie mano skyrybas, tačiau nesėkmingai. Kai galiausiai mums pavyko pasikalbėti, sužinojau, kad per tuos metus jis taip pat sukūrė šeimą, tačiau manęs taip ir nepamiršo, kaip ir aš jo...

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Myliu tą merginą, bet teko ją paleisti, kad būtų geriau abiem“

Dabar nesuprantu, kodėl tada buvau tokia paika – juk svarbiausia ne žmogaus grožis, svarbiausia yra jo vidus. Dabar, praėjus tiek daug metų po mūsų išsiskyrimo, visi mano jausmai atgimė su kaupu, tačiau aš ir vėl negaliu jų atskleisti – jis juk vedęs, turi žmoną ir dukrą, o aš – draugą. Negana to, jis gyvena užsienyje, o aš – čia, Lietuvoje.

Tvyro meilė, kurią abu šitiek metų nešiojomės širdyje po devyniais užraktais, kurią slėpėme abu ir kurios nenorėjome sau pripažinti.

Žinau tik tiek, kad jis nelaimingas taip, kaip ir aš. Tad ir vėl tiesiog plaukiam pasroviui, negalėdami būti kartu. Kiekvieną vakarą prieš užmigdama matau jo veidą ir girdžiu jo balsą. Nors ir daug susirašinėjame, ilgesio tai ištverti nepadeda. Tvyro meilė, kurią abu šitiek metų nešiojomės širdyje po devyniais užraktais, kurią slėpėme abu ir kurios nenorėjome sau pripažinti.

Greitai mes susitiksime, tik nežinau, kaip man elgtis: ar bandyti vėl save suvaldyti? Žinau tik viena – aš noriu būti laiminga ir mylima. Mūsų gyvenimas painus tarsi voratinklis ir nežinia, ar verta jį išpainioti. O jeigu tada liks įskaudintų žmonių?..

O galbūt susitikę jau nebegalėsime ir išsiskirti – juk meilės keliai nežinomi...

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro AQUA įsteigtą prizą – 30 € dovanų kuponą komplekso paslaugoms (vertė - 30 €/103,59 Lt).

Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA – viskas viename: poilsis, sveikatingumas, gydymas ir pramogos. Viešbutyje AQUA ilsėkitės su šeima, Druskininkų gydykloje išbandykite natūralių sveikatos šaltinių - purvo ir mineralinio vandens - poveikį, Druskininkų vandens parke pasiduokite gerų emocijų bangai ir pasilepinkite nemokamomis pirčių programomis.

www.aquapark.lt

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!