Kelis dešimtmečius dirbęs tarptautiniame versle, interneto ir naujos kartos televizijos tiekėjos „Cgates“ vadovas Tomas BUROVAS (44) įsitikinęs, kad augant patirties raumenims vertybių stuburas privalo išlikti tiesus. O geras pavyzdys vėliau tampa užkrečiamas.
Įmonės vadovu tapote prieš penkerius metus – kas šiame virsme buvo svarbiausia?
Kad ir kokie nauji vėjai pradėtų pūsti, negali dingti vertybės – reikia išlikti savimi, neprarasti žmogiškumo, žaismingumo, sąžiningumo ir entuziazmo. Itin svarbus ir artimųjų palaikymas, be jo nebūčiau tas, kas esu. Kuo stipresnis užnugaris, tuo tvirtesnis vadovas.
Šeima – mano tvirtovė, uola ir užuovėja, kartu su ja praleistas laikas, kelionės ir diskusijos man labai brangūs. Taip pat su žmona triskart per savaitę einame į sporto treniruotes, abiem dukroms anksti susidomėjus baletu, dabar ši kultūros sritis mėgstama visos šeimos.
Pabrėžiate, kad geriau mokytis iš klaidų, nei jų bijant nieko nedaryti. Kuri klaida jus daugiausia išmokė?
Kontroversiška, tačiau nebijantis suklysti žmogus klysta rečiau – kai laisvė atpalaiduoja, būna mažiau baimės ir streso, daugiau koncentracijos į sėkmę. O klaida, išmokiusi daugiausia, yra ta, kad būdamas karštakošis pertraukdavau ir puldavau įrodinėti savo tiesų. Tiesiog nemokėjau klausyti. Gaila, nepasimokiau iš pirmo karto – būčiau pasiekęs daugiau.
Turbūt viena, kai klysti pats, kita – kai suklysta kiti. Ar esate klaidas toleruojantis vadovas?
Esu tolerantiškas klaidoms, bet jas padaręs žmogus turi sulaukti teisingo grįžtamojo ryšio, pasimokyti ir jų nebekartoti. Esu gana liberalus vadovas, kuriam patinka dalyvauti veiksme, jausti pulsą. Akcentuoju darbo ir laisvalaikio balanso svarbą – esame produktyvūs tik tam tikrą laiką, persidirbimas veda prie perdegimo, o šis – prie dar baisesnių dalykų. Deja, karjeros pradžioje dažnai tai pamirštame, aš turiu padėkoti žmonai, kuri reikiamu metu uždavė labai gerus klausimus ir padėjo rasti balansą.
Esate lektorius – vadovams būtina dalytis patirtimi?
Jei vadovas ja nesidalija su komanda – arba neturi patirties, arba nėra tikras lyderis. Apskritai nesidalyti patirtimi – egoistiška. Tiesa, tą daryti reikia ne susodinus visus prie stalo, o dirbant petys į petį, puoselėjant grįžtamąjį ryšį ir prisiimant atsakomybę, darant įtaką įmonės kultūrai. Būti lektoriumi – savotiškas hobis, gera, kad mano patirtis duoda naudos jauniems žmonėms, o man – prasmės jausmą.
Pamėginkime paprognozuoti. Ar televizija išliks?
Televizija – nemirtinga! (Juokiasi.) Ji buvo, yra ir bus, tik vis geresnė, labiau kaip įvairų turinį – televizijos kanalus, filmus, serialus, garsaknyges ar net MO muziejaus parodas – jungiantis sprendimas. Ir visa tai prieinama jau ne tik televizoriuje, bet ir telefone bei kompiuteryje. Telieka tuo mėgautis.
Gyvenimo moto:
Klausyk, ypač jei neturi ką pasakyti.