Tyrėjai: vienišumas kenkia taip pat, kaip priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų

Įdomus dalykas: dabar, kaip niekada anksčiau, turime galimybių bendrauti. Vieno mygtuko paspaudimu galime susisiekti su kitame pasaulio gale gyvenančia pussesere, buvusia klasės drauge, teta, senu geru pažįstamu. Išmaniosios technologijos padarė mus atvirus pasauliui. Galime pigiai, beveik nemokamai, valandų valandas šnekėti telefonu su kitame mieste gyvenančiais artimaisiais ar draugais, per akimirką gauti iš jų laišką ar žinutę, matyti jų nuotraukų, vaizdo filmukų. Ir kartu dabar, kaip niekada anksčiau, esame vieniši.

Pasaulyje tikriausiai nėra žmogaus, kuris nebūtų susidūręs su šia būsena. Galite būti ištekėjusi, bet širdies gilumoje jaustis vieniša. Galbūt vyras rūpinasi materialine šeimos gerove, tačiau nėra empatiškas draugas – tas, kuriam norėtumėte atverti širdį ir kuris gebėtų suprasti jos turinį.

Vienišam galima jaustis ir turint draugų, jei draugystė besieja tik formaliai, o realiai esate nutolę, neberandate bendrų interesų. Arba jei vienam ta draugystė yra svarbesnė nei kitam.

Tarp lindinčių socialiniuose tinkluose ir pažinčių svetainėse yra daugiausia vienišių.

Vieniši jaučiasi ir tie, kurie išgyvena netektį, sunkias ligas ar finansines problemas ir neranda likimo draugų. Tarp žmonių, kurie jaučiasi vieniši, yra ir tokių, kurie turi daugybę pažįstamų, sveikinasi beveik su visais gatvėje, komentuoja vieni kitų nuotraukas feisbuke, bet nežino, su kuo atvirai pasikalbėti. Tarp lindinčių socialiniuose tinkluose ir pažinčių svetainėse yra daugiausia vienišių. Galima turėti begalę realių ir virtualių draugų ir vis tiek blogai jaustis.

Vieniši yra ir tie, kurie iš prigimties arba dėl griežto auklėjimo nemoka išreikšti emocijų, linkę viską laikyti savyje. Iškęsti dvasinį skausmą gali būti sunkiau nei fizinį. Juolab kai neaišku, kiek tai tęsis.

Įsišaknijusi baimė

„Vienas lauke ne karys“, – byloja liaudies išmintis. Nuo senų laikų išgyvendavo tie, kurie priklausydavo bendruomenei, o atstumtieji būdavo pasmerkiami myriop. Bendruomenė išgyventi galėdavo, tik jei visi jos nariai elgdavosi kaip nedalomas vienetas. Taigi viskas priklausydavo nuo to, kaip efektyviai ji veikdavo. Tai suteikdavo tam tikrą saugumo jausmą: visi visus pažinodavo, vieni kitus remdavo, gindavo, gyvendavo būriais. Laikui bėgant, uždaras bendruomenes pakeitė atviros, nusistovėjo kitokie tarpusavio santykiai. Jiems palaikyti reikia daugiau pastangų, žmones skiria atstumai, laiko stoka, tačiau vidinis nenoras būti vieniems, matyt, išliko mūsų DNR.

Psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sulaukia daug pacientų, kenčiančių nuo vienišumo ir vienatvės. Specialistės teigimu, reikėtų atskirti vienatvės (kai fiziškai esi vienas) ir vienišumo (kai taip jautiesi) sąvokas. Jos skirtingos, tačiau skatina viena kitą.

„Vienišumas ypač būdingas išsiskyrus su vaikinu ar mergina, vyru ar žmona. Žmonės bijo skirtis, nes labai bijo vienatvės. Kai kurie studentai, atvykę į didmiestį studijuoti, palikę tėvus ir išsinuomoję butą, irgi jaučiasi vieniši. Labiausiai kenčia tie, kurie svajoja būti su kuo nors, bet dėl kokių nors priežasčių nesugeba to padaryti. Įdomus psichologinis dėsningumas: kuo blogesni tavo ryšiai su žmonėmis, tuo vienišesnis jautiesi. Pavyzdžiui, išvyksti savaitgalį į sodybą pailsėti, nes esi pervargęs nuo darbo. Jeigu namie geri santykiai, tai pasidžiaugsi vienatve ir atsigausi. Tačiau jeigu namie niekas nelaukia ir su draugais nelabai sutari, o susipažinti nesugebi, vienatvė pasidaro baisi.“

Blogiau nei narkotikai

Vienišumo poveikis prilygsta 15 kasdien surūkomų cigarečių. Jis kenkia labiau nei nutukimas ir fizinis pasyvumas.

Pasakymas „vienatvė žudo“ paprastai vartojamas perkeltine reikšme. Kad ji slegia ne tik psichologiškai, rodo įvairūs tyrimai, moksliniai straipsniai, medikų išvados. Organizmui vienišumas labai žalingas. Depresija, metastazės, mirtis – viskam vienatvė daro didelę įtaką. Svetainėje dailymail.co.uk atlikus 300 000 žmonių apklausą paskelbta, kad vienišumo poveikis prilygsta 15 kasdien surūkomų cigarečių. Vienišumas kenkia labiau nei nutukimas ir fizinis pasyvumas. JAV mokslininkai vienatvę vadina viena iš ankstyvos mirties priežasčių. Brighamo Youngo universiteto tyrėjai neseniai pasiūlė priskirti ją prie grėsmingų visuomenės sveikatos problemų, tokių kaip priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų.

Žmonės, kurie jaučiasi vieniši, labiau rizikuoja susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Dėl padidėjusios psichoemocinės įtampos gali sutrikti širdies veikla, ištikti ankstyva mirtis. Vienišumas padidina mirties tikimybę net 26 proc. Socialinė atskirtis ar neturėjimas su kuo bendrauti ir gyvenimas vienatvėje padidina ją atitinkamai 29 proc. ir 32 proc. Mokslininkai išsiaiškino, kad ankstyva mirtis gresia net tiems, kurie sakosi esą vieniši, bet laimingi, kaip ir tiems, kurie daug bendrauja su kitais, bet vis tiek jaučiasi vieniši. Taigi neužtenka pradėti bendrauti – reikia atrasti bendravimo prasmę, artimą ryšį.

Ypač daug vienišių yra tarp senyvo amžiaus žmonių. Pergyvenę sutuoktinius, daugumą artimųjų, draugų ir pažįstamų, jie iš tikrųjų lieka vieni. Čikagos universiteto profesoriaus Johno Cacioppo komanda ištyrė, kad vyresniems žmonėms artima draugystė padeda išlaikyti atsparumą ligoms ir atsigauti po nelaimių, lengviau išgyventi streso periodus. O atskyrimo jausmas gali sukelti miego sutrikimų, depresiją, padidinti kraujospūdį ir streso hormono kortizolio kiekį kraujyje, susilpninti imunitetą.

Tyrėjai taip pat išsiaiškino, kad visuomenėje, kur vyrauja socialinė nelygybė ir pažeidžiamesni žmonės paliekami nuošalyje, dažniau pasitaiko psichikos sveikatos sutrikimų. Nustatyta, kad tarp vienišų žmonių yra šis tas bendro: istoriniai praradimai, traumos arba sunki vaikystė (negatyviai nusiteikę, nuolat kritikuojantys tėvai).

Mūsų kūrybos vaisius

Vienišumas – tai jausmas, kuris skatina tokias emocijas kaip pyktis, liūdesys, bejėgiškumas, bevertiškumas, atstūmimas, pesimizmas ir apmaudas. Vieniši žmonės jaučiasi esą nemėgstami, dėl to bijo atstūmimo ir laikosi atokiai, bet taip dar labiau skatina savo vienatvę. Vienišiams gali atrodyti, kad tik jiems vieniems visame pasaulyje sunku ir jų niekas nesupranta, tarsi gyvenimas stovi vietoje.

Išmokti nesijausti vienišam, išsklaidyti liūdesį – netrumpas procesas. Psichologė G.Petronienė pataria, kaip gelbėtis nuo vienatvės ir vienišumo: „Svarbiausia – peržvelgti savo santykius su artimaisiais, aplinkiniais ir stengtis maksimaliai pagerinti ryšius, kad jie būtų nuoširdesni, tvirtesni. Sakykim, išsiskiriate su antrąja puse ir liekate namie viena. Ieškokite draugų. Jei kelis vakarus kur nors išeisite su jais ir pasijausite reikalinga, visi likę vakarai, net jei bus leidžiami vienumoje, įgaus visai kitą atspalvį, kitaip jausitės.

Vienišiems žmonėms būdingas nesąmoningas elgesys – lindimas į visokias priklausomybes: pasinėrimas į feisbuką, persivalgymas, piktnaudžiavimas alkoholiu ir t. t. Reikėtų sąmoningiau susiplanuoti laiką, peržvelgti, ką ir kada veikiate. Nuo vienatvės taip pat labai gelbsti naminiai gyvūnai. Gyvas padaras padeda nepasinerti į liūdesį, apmąstymus ir nesustingti.

Apsispręskite, kas jums patinka, ir darykite tai. Stenkitės save susieti su žmonėmis, kurie jus mylėjo ir myli, mintyse nusiųskite jiems gerų linkėjimų ir įsivaizduokite, kad galite bet kada paskambinti ir pasišnekėti. Kurkite vadinamąsias vidines figūras, nes vienatvės iš tikrųjų nėra: visi žmonės yra prieinami, tik mes patys tą vienatvę susikuriame įsivaizduodami, kad mūsų niekas nemyli.“