V.Adamkui įteiktos Vilniaus garbės piliečio regalijos: įvyko dukart atidėta ceremonija
Vilniaus rotušėje prezidentui Valdui Adamkui įteiktos garbės piliečio regalijos. Ši ceremonija buvo atidėta du kartus – savivaldybės taryba sprendimą dėl garbės piliečio vardo suteikimo jam priėmė dar vasario 2 dieną, tačiau karantino metu iškilmės neįvyko. Neįvyko jos ir rugsėjo pabaigoje, tuomet – dėl prezidento ligos.
96-erių Valdas Adamkus tapo dvidešimtuoju Vilniaus miesto garbės piliečiu.
Pilietiškumo svarba
Istorikas Egidijus Aleksandravičius renginyje sakė, kad trumpai pristatyti tokį žmogų kaip V.Adamkus yra labai sunku.
„Pradėčiau nuo to, kad prieš daug metų laisvos šalies laisvoje laikinojoje sostinėje gimė laisvas žmogus. Valdas Adamkus gimė toje visuomenėje, kurioje buvo visiškai akivaizdus patriotizmo ir pilietinės atsakomybės už savo gyvenimą ir už artimo gyvenimą jausmas.
Net moksleiviai buvo savo noru susiorganizavę į organizacijas ir aiškiai juto, kad ne valdžia ir ne valstybė už kiekvieną jų kvėptelėjimą yra atsakinga“, – kalbėjo istorikas, teigdamas, kad 1940 metų sovietų okupacija, vėliau atėję naciai, tada vėl sovietai skatino jaunimą jungtis į pogrindines organizacijas ir kovoti.
Tokioje veikloje dalyvavo ir V.Adamkus, akcentavo E.Aleksandravičius, primindamas ir vėlesnius jo gyvenimo metu JAV: „V.Adamkaus dalyvavimas visuomeniniuose veiksmuose, draugijų gyvenime, dalyvavimas kuriant spaudą išeivijoje, radiją, dirbant jame ir su lietuvių televizija. Daugybė erdvės, kur žmogus aukoja savo laiką, energiją ne tik nieko už tai neprašydamas, bet ir atiduodamas atgal.
Man ypatingai svarbu atrodo, kad Valdo ir Almos šeima, sunkiai pradėdama gyvenimą emigracijoje, ėjo per meno mecenatystę nuo pirmos paveikslo iki menininkų rėmimo, tokių kaip Jonas Rimša, kai ir parodos organizuojamos, ir perki, kai niekas neperka. Mano akimis, tai ir yra svarbiausias laisvo žmogaus kelias. Toks pilietis, atėjęs į politiką, irgi elgiasi taip.“
Anot istoriko, V.Adamkus ir būdamas prezidentas kartojo, kad visi yra lygūs ir ne žmonės turi vergauti institucijoms, o jos tarnauti žmogui.
„Man atrodo, kad Gedimino miestas, suteikdamas tokį titulą prezidentui V.Adamkui, tikrai parodo tam tikrą pavyzdį pačiai piliečių bendruomenei į ką mes turėtume, galėtume orientuotis“, – sakė prof. E.Aleksandravičius.
Pagarbiai elgtis politikoje
Remigijus Šimašius savo kalboje pabrėžė, kad miestą kuria daugybė piliečių, kiekvieno indėlis labai svarbus, nes esą turime istorijoje ir tokių atvejų, kai dingsta raktininkas ir pilis būna užimta.
„Tačiau norint, kad žmonės mylėtų savo miestą, jam dirbtų, reikia ir pavyzdžio, ir įkvėpimo, ir lyderystės, ir kitų gerų dalykų, kuriuos turi tik vienetai. Tuos vienetus labai svarbu pastebėti ir iškelti, priminti sau, kad iš jų turime mokytis.
Vilniaus miesto taryba turi garbę vieną kartą per metus nominuoti miesto garbės pilietį, dažniausiai vienbalsiai, kaip buvo ir dabar, išrinkti tą žmogų, kuris įkvepia, įžemina miestą kaip jo statytojas ar rodo pavyzdį kaip tarptautinio prestižo kelėjas. Šiais metais tas žmogus yra prezidentas Valdas Adamkus“, – kalbėjo meras.
Anot miesto vadovo, V.Adamkus parodė pavyzdį, kai politikoje galima elgtis pagarbiai. O esą jeigu taip galima elgtis politikoje, tai tikrai galima taip elgtis ir kitose srityse.
„Man didelė garbė, kad esate mūsų miesto garbės pilietis“, – kalbą pabaigė R.Šimašius.
Neslėpė jaudulio
Garbės piliečio regalijas atsiėmęs V.Adamkus dėkojo už suteiktą garbę vadinti Vilniaus miesto garbės piliečio ir neslėpė esąs sujaudintas.
„Ta proga dar kartą perskaičiau Vilniaus garbės piliečių sąrašą ir užplūdo šilčiausi jausmai, kadangi perskaičiau, kad R.Reaganas, M.Rostropovičius, Z.Brzezinskis ir Č.Miloszas, akademikas Jonas Kubilius ir Justinas Marcinkevičius, Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis.
Tai asmenybės, su kuriomis man teko garbė susipažinti, kalbėtis ir pažintis su jais laikau didele likimo dovana. Nesiimu vertinti savo indėlio į sostinės gyvenimą, tačiau apie Vilniaus garbės piliečius galiu pasakyti, kad jie visi iki vieno verti mūsų šilčiausių žodžių ir pačių gražiausių įvertinimų.
Ačiū už galimybę būti šioje garbingoje draugijoje“, – kalbėjo V.Adamkus.
Jis prisiminė, kad jam, gimusiam Kaune, būnant gimnazistu Vilnius buvęs ir siekiamybė, ir svajonė: „Tai realus miestas už 100 km, be kurio mes negalėjome nurimti. Ir kartu tarsi čiurlioniškas vaizdinys su savo gatvelėmis ir pylimais, visomis tautomis ir alsuojantis istorija bei dabartimi.
Pats Vilnių pirmą kartą pamačiau 1972 metais. Pamačiau ir likau nuliūdęs, nes Vilnius buvo pilkas, liūdnas ir apleistas. Bet slogiausią įspūdį kėlė ne šiukšlės, vienodi fasadai, bet visur skambanti rusų kalba. Liūdna buvo matyti žmones, pavargusius, nemylinčius vienas kito ir nemylinčius savo miesto.
Todėl galite suprasti mano jausmus, kai matau šiandieninį Vilnių – jaukų, gyvą, modernų europietišką miestą, pilną vaikų, jaunimo ir senjorų, pilną besišypsančių žmonių.“
Už nuoseklią politiką
„Nuosekli Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus politika didele dalimi lėmė, kad Vilnius XXI amžiuje tapo saugia Europos Sąjungos ir NATO valstybės sostine.
Prezidentas Valdas Adamkus daug prisidėjo, kad Vilnius pasaulyje būtų matomas kaip demokratines laisves ir žmogaus teises ginantis, kultūrų ir civilizacijų dialogą skatinantis miestas. Valdas Adamkus tarptautinį pripažinimą pelnė dėl vykdytos aktyvios užsienio politikos. Pagrindinis jo užsienio politikos bruožas – ištikimybė demokratijai, žmogaus teisėms, valstybių suverenumui ir jų darniam sugyvenimui
(…) Prezidentas Valdas Adamkus buvo ir lieka Lietuvos visuomenės telkimo simbolis. Nacionalinėje politikoje jis visuomet ieškojo sutarimo tarp skirtingų politinių jėgų vardan Lietuvos gerovės. Niekuomet nepasidavė vienos politinės partijos ar verslo grupės įtakai. Išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu jis iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir nuosekliai rėmė jos įgyvendinimą, klojo pilietinės santarvės, politinio pliuralizmo ir tolerancijos pamatus Lietuvoje.
Ir šiandien V.Adamkus savo pavyzdžiu primena visuomenei savybes, reikalingas demokratinės valstybės vadovui: gebėjimą telkti skirtingas visuomenės grupes, pagarbų požiūrį į kiekvieną žmogų, rūpinimąsi bendruoju gėriu, mokėjimą atrasti išmintingus ilgalaikius sprendimus“, – buvo rašoma tarybos sprendimo projekto aiškinamajame rašte.
Perkelta dukart
Kadangi priimant sprendimą dėl garbės piliečio vardo tebegaliojo karantinas dėl COVID-19 pandemijos, ceremonija buvo atidėta rugsėjo pabaigai, derinant ją prie rugsėjo 28-ąją minimos Vilniaus įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dienos. Iškilmės buvo suplanuotos, tačiau paskutinę akimirką atšauktos prezidentui susirgus koronavirusu.
Vilniaus miesto garbės piliečio vardas – aukščiausias įvertinimas, kurį miestiečiai gali inicijuoti ir suteikti asmenybėms už miestui ir Lietuvai reikšmingus darbus. Garbės piliečio vardas suteikiamas nuo 1996-ųjų.
Pirmieji Vilniaus garbės piliečiai buvo Islandijos užsienio reikalų ministras Jonas Baldvinas Hãnnibalssonas ir JAV prezidentas Ronaldas Reaganas. Pastaraisiais metais jais tapo Vytautas Landsbergis, kunigas Julius Sasnauskas, MO muziejaus įkūrėjai Viktoras ir Danguolė Butkai ir kt.