Rugsėjo 5-ąją Vaiva Mainelytė sutinka 75-ąjį gimtadienį. Lietuvos kino ir teatro ikona, „amžinoji Velnio nuotaka“, nuostabi kolegė, draugė ir mama – tokie epitetai kartu su jubiliejiniais sveikinimais skrieja garsiajai aktorei jau kone dvi savaites. Akivaizdu – įrodymų, kad scenos legendą beprotiškai myli visa Lietuva, toli ieškoti nereikia. Tačiau meilės bei rūpesčio V.Mainelytei nestinga ir už „uždarų durų“. „Ko jau ko, bet apkabinimų ir tostų šventinę dieną tikrai bus!“ – šypsosi scenos primadonos dukra Dovilė Žebrauskė.
Nors kone visa Lietuva nuo pat rugpjūčio pabaigos aidi apie 75-ąjį V.Mainelytės jubiliejų, pati aktorė nekart kartojo – dažniausiai ji gimtadieniams didelės reikšmės neteikia. Esą jie eina ir praeina, lieka tik brangūs ir laiko patikrinti žmonės šalia: kartu užaugę kolegos, bičiuliai, negailintys gražaus žodžio, ir mylima šeima. O šios palaikymas ir rūpestis V.Mainelytę lydi kiekviename žingsnyje.
Likus keletui dienų iki 75-ojo V.Mainelytės gimtadienio, jos dukra pradinių klasių mokytoja Dovilė Žebrauskė leidosi į prisiminimus. Portalui Žmonės.lt „gastrolių vaiku“ save vadinanti Dovilė atviravo apie ryšį su mama Vaivute, mamos „nekalbadienius“, prajuokinusius nutikimus ir keturis V.Mainelytės anūkus, besąlygiškai mylinčius savo močiutę.
„Per jubiliejaus šventę mano mažasis čiupo mikrofoną ir tiesiog išrėžė: „Aš labai džiaugiuosi turėdamas tokią gražią, nuostabią močiutę, kuri yra labai populiari ir nėra kažkokia ragana“, – prisiminusi sūnaus sveikinimą nusijuokė D.Žebrauskė.
Bet apie viską nuo pradžių.
Dovile, netrukus jūsų mama švęs svarbų jubiliejų. Galbūt galite papasakoti, kaip jį sutiksite?
Jau turėjome grandiozinį mamos gimtadienio paminėjimą „Vaidilos“ teatre, tai šįkart švęsime mūsų didžiai mažame šeimos rate. Taip sakau, nes mūsų pačių yra daug (juokiasi). Tikriausiai bus ramūs, jaukūs jubiliejaus pietūs.
Kokias dovanas mėgsta jūsų mama? Ar buvo sunku nuspręsti, ką dovanoti jubiliejaus proga?
Oi, ji mėgsta įvairias dovanas, bet šįkart pareiškė: „Viską turiu, nieko nereikia“. Tai nusprendėme parašyti piniginį „laiškelį“. Tegul išsirenka tai, ko labiausiai nori (šypsosi).
Neseniai Vaiva Mainelytė griausmingai paminėjo savo jubiliejų „Vaidilos“ teatre, į kurį atvyko papuošta Juozo Statkevičiaus. Įvaizdis - it iš Holivudo. Kaip pati reagavote į tokį mamos stilių?
Mano mama atrodė tiesiog nuostabiai, bet ji visada labai elegantiškai ir gražiai rengiasi. Galvoju, kad turbūt tas pajautimas stiliui atkeliavo iš mano močiutės – ji viską pati derindavo, pati siūdavo... Tai ir mano Vaivutė tokia pati auksarankė – prisimenu, visada su virbalais rankose per filmavimus būdavo, o ir siūdavo fantastiškai! Man tokių kostiumėlių, paltų yra prisiuvusi… Noriu tikėti, kad ne tik mama iš močiutės, bet ir aš iš mamos paveldėjau tą estetikos pojūtį.
Nors, tiesa, paauglystėje buvo visko (juokiasi). Ne paslaptis, kad paauglystėje mėgdavau kažkaip išskirtinai apsirengti. Tai mano Vaivutė, kuri labai moka subtiliai išsakyti kritiką, tik pasižiūrėdavo: „Gal tu šito nesidėk“, „Gal nusiimk tą“, „Gal šito per daug“, „Gal taip akių žaliai nesidažyk, jeigu nori, aš tave pamokysiu“. Ji – tokia ir mokytoja, ir draugė, ir paguoda, ir ramstis. Viskas viename.
Su mama esate labai artimos. Ar daug laiko pavyksta kartu praleisti, pasikalbėti?
Mes kasdien susiskambiname ir aš net neįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip. Diena prasideda skambučiu mamai, juo ir baigiasi. Toks jausmas, kad kartu gyventume, tik viena būna viename Vilniaus rajone, kita – kitame. Mes viską aptariame kaip draugės – visus džiaugsmus, visus malonumus, nemalonumus iki smulkmenų. Aišku, visada norisi pasiteirauti, kaip jos sveikata, kaip jos dienos lekia…
Jūsų mama ne kartą yra užsiminusi apie sveikatos problemas, kurios ją lydėjo ne vienerius metus. Kaip visa tai paliečia jūsų ryšį? Galbūt kartais tenka pačiai pabūti ramsčiu mamai?
Tenka. Mes viena kitą labai saugome, o tie sunkumai dar labiau suartina. Žinoma, aš esu labai jautrus žmogus, labai pergyvenu, tai gal anksčiau ji kažko man ir nesakė, bandė pasaugoti mane... Tačiau sakyti ir nereikia – mes viena kitą labai gerai jaučiame. Visada buvome kartu, viena kitą palaikėme ir tą etapą sudėtingą išgyvenome. Tikiuosi, kad ir toliau viskas bus gerai.
Tokiam artimam ryšiui užsimegzti reikia didžiulio mamos atsidavimo, daug laiko kartu. Kokia buvo jūsų vaikystė, kai mama – žvaigždė, garsi aktorė?
Kai buvau visai mažytė, daug laiko praleidau su seneliais. Tuomet mamai buvo pats karjeros pikas, ji daug filmavosi, vyko į gastroles, tai buvo ir tokių momentų, kai tik atvažiuodavo trumpam po filmavimo mane pamatyti ir vėl vykdavo į darbus. Tada man būdavo ašarų pakalnė (šypteli). Bet vėliau, kai jau buvau trejų ar ketverių, prisimenu, kiek tik mama vykdavo į gastroles, tiek mane pasiimdavo kartu. Dabar, kai žiūriu filmus, pavyzdžiui „Vasara baigiasi rudenį“, atrodo, kad visą vasarą pragyvenau toje filmavimo aikštelėje (juokiasi). Tikrai galiu sakyti, kad buvau gastrolių vaikas, užaugęs teatre. Net pati vaidinau vaikiškuose spektakliuose.
Augti teatro užkulisiuose, kino aikštelėje daugeliui vaikų galėtų atrodyti kaip svajonė, tačiau ar tuomet nestigo mamos dėmesio?
Ne. Galbūt todėl, kad niekada nebuvo taip, jog mama tik dirbtų. Mama tikrai puikiai derino darbą ir motinystę, buvimą kartu su manimi. Visada jutau jos meilę ir dėmesį. Visada.
O koks vaikas buvote? Ar daug šunybių prikrėsdavote?
Aš, manau, kad buvau geras vaikas ir su manimi nebuvo didelių problemų. Tiesa, jeigu kažką prisikiaulindavau, tai jau pajausdavau tą griežtą mamos žvilgsnį – tokį ji tikrai turėjo (juokiasi).
Pasitikslinu: jūsų mama būdavo griežta?
Gal nesakyčiau taip, nes mes labai gerai draugavome, daug ir atvirai kalbėjomės. Tačiau kai prisidirbdavau, mūsų namuose būdavo nekalbadienių (šypteli). Tuomet aš tik sukdavausi aplink, kad man tik atleistų, kad tik nepyktų, nes man mūsų ryšys taip rūpėjo… O kažkokių griežtų bausmių tikrai nebuvo.
Tiesa, prisimenu, vieną kartą buvo žiauriai supykusi ir tada jau pasiėmė diržą, o tas diržas – šilkinio chalato. Ir ji tik pradėjo mane vaikytis po namus, kad iš to vaikymosi man prasidėjo juoko priepuolis (juokiasi). Abi juokėmės.
Minėjote, kad vaikystėje pati išbandėte aktorystę. O ar suaugusi norėjote tapti aktore?
Labai norėjau... Tiesą sakant, du kartus stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir abu kartus neįstojau. Antrą kartą buvo pasakyta, kad esu susiformavusi aktorė ir galiu eiti dirbti į teatrą. Tai tuo mano stojimai ir baigėsi. Tuo metu dirbau vaikų darželyje auklėtoja, įstojau į pedagoginį, pasimokiau dvejus metus ir atsitiko taip, kad įvyko gyvenimas – atsirado šeima, gimė Jokūbas, paskui Motiejus… Ir, atrodo, kad po kiekvieno vaiko gimimo sekė savo kelio ieškojimas – ilgą laiką dirbau reklamos agentūroje, paskui žmogiškųjų išteklių personalo srityje ir galiausiai supratau, kad noriu kitokios veiklos. Tos, kuri teiktų man prasmę.
Tuomet pamačiau, kad atsirado visos dienos edukacinė grupė vaikams. Aš nuėjau, pabandžiau ten padirbti ir labai užsikabinau. Pagalvojau, kad čia tikriausiai yra mano kelias. Taip ir pabaigiau pedagogiką, tada pradinių klasių pedagogiką ir dabar dirbu pradinukų mokytoja. Turbūt tai yra vienintelis darbas, į kurį po atostogų labai norisi sugrįžti (šypsosi).
Ir aš kartais pagalvoju, kodėl man taip patinka būti mokytoja. Tai paslaptis paprasta: aš taip norėjau būti aktore, jog pati savaime suradau savo publiką. Išties, kiekvieną mielą dieną turiu savo publiką, kuri mane sutinka taip mielai, taip džiugiai. Labai gera.
Prisiskambinau teatro direktoriui, paprašiau, kad kuo greičiau pakviestų mamą prie telefono. Mama jau galvojo, kad namuose atsitiko kažkas siaubingo.
Jūsų mama nenorėjo, kad pasuktumėte į aktorystę, tai tikriausiai džiaugiasi jūsų sprendimu tapti mokytoja.
Tikrai taip. Manau, kad atradau savo kelią. Tuo ir mama labai džiaugiasi, nes pati mato, kiek daug man tai reiškia.
O už kokias gyvenimo pamokas esate labiausiai dėkinga mamai?
Turbūt už tai, kad ji mane nuo mažens išmokė nemeluoti. Tai, kad bet kokia tiesa yra geresnė už gražiausią melą, man tiesiog buvo įkalta į galvą. Taisyklė numeris vienas.
Prisimenu vieną nutikimą. Vaikystėje netyčia sudaužiau vazą ir tuo metu, kadangi nebuvo mobiliųjų telefonų, nežinojau, kaip kuo greičiau pranešti mamai apie šį įvykį. Mamai tuomet buvo spektaklis, tai aš, skambinėdama laidiniu telefonu, sukėliau visą teatrą ant kojų. Prisiskambinau teatro direktoriui, paprašiau, kad kuo greičiau pakviestų mamą. Mama pribėgo prie telefono, jau galvojo, kad namuose atsitiko kažkas siaubingo. O aš tik pasakiau apie tą vazą ir ji man: „Ačiū Dievui! Nesvarbu ta vaza“ (juokiasi).
Tą pačią pamoką stengiuosi įskiepyti ir savo vaikams – kalbėti, nemeluoti, pasisakyti. Kai pasidalini, viskas atrodo kur kas paprasčiau.
Pati turite keturis vaikus. Kiek žinau, jūsų mama nekart stengėsi patarti, ragino būti griežtesne savo vaikams?
Taip, ji vis sako būti griežtesne (juokiasi). Bet aš nežinau, kas yra. Atrodo, vaikai tik apsuka aplink pirštą, pažiūri tomis gražiomis akutėmis ir viskas – susilydai. Tačiau nėra ką per daug kalbėti – mama irgi mane didelėje meilėje augino, tai manau, kad ta meilė ir draugystė su vaikais nekenkia. Aišku, viskas turi būti su protu. Tikrai nėra taip, kad savo vaikus per daug lepintume.
O koks jūsų vaikų ryšys su jūsų mama?
Ji yra pati nuostabiausia močiutė pasaulyje. Galite paklausti kiekvieno mano vaiko ir kiekvienas iš jų pasakys tą patį. Per jubiliejaus šventę aš net pati labai nustebau, kai mano mažasis čiupo mikrofoną ir tiesiog išrėžė: „Aš labai džiaugiuosi turėdamas tokią gražią, nuostabią močiutę, kuri yra labai populiari ir nėra kažkokia ragana“ (juokiasi). Mano vaikų santykis su mano mama išties labai ypatingas, nes ji jiems labai daug širdies atidavė. Aš labai džiaugiuosi tokių šiltu jų ryšiu.
Kalbamės gražia proga. Teatro ir kino gerbėjų taip mylimą Vaivą Mainelytę pažįstate visai kitokią, nei ji būna viešumoje. Ko palinkėtumėte savo mamai?
Pačių paprasčiausių dalykų. Aš linkiu, be abejonės, tik geros sveikatos ir ilgai būti su mumis.
Fotogalerijos:
