Vaiva Rykštaitė. Apie normalius tuos, kuriems nepavyksta

Jis tiesiog tas kojines numeta. Aš pakeliu. Jis niekada neprašė manęs jų kelti ar skalbti – pati nepakenčiu betvarkės, ir tiek. Todėl verčiau pakelsiu kojines, nei dvi dienas turėsiu per jas žengti. Rašydama „dvi dienas“ situaciją sušvelninau. Iš tiesų jos ten gulėtų net ne savaitę, o amžinai. Stalčiuje švarioms kojinėms pasibaigus, mano mylimasis tiesiog nusipirktų naujas. Bet čia ir sustosiu, nes nuo mažens esu mokyta neskalbti nešvarių marškinių viešai.

Iš tikrųjų tai šiandien noriu paplepėti ne apie feminizmą – jį paminėjau tik tam, kad nepamanytumėt mane esant pseudovedų išminties apakinta nuolankiąja namų dvasia. Ne, ačiū. Noriu kalbėti(s) apie normalumą ir mažytes purvinas paslaptis, nors dažnai apsimetu, kad jų tiesiog nėra. Aš norėčiau turėti daugiau sekėjų instagrame, kartais krapštau nosį, mudu su vyru dieviname pikantiškas Havajų Captain Cook miestelio paskalas.

Aš kartais rėkiu ant savo nuostabios trejų su puse metų dukrytės. Nevartoju alkoholio, bet žinau, kad pavartojusi turbūt parašyčiau negražių žinučių ten – į savo praeitį. Kita vertus, man ir gerti nereikia – supykusi rašinėju tūžmingas žinutes mylimiausiems žmonėms. Sąrašą galėčiau tęsti ilgai. Nė vienu iš paminėtų dalykų nesididžiuoju. Gailiuosi nebent dėl rėkimo ant vaiko. O visa kita... tiesiog taip yra. Ir, nepaisant gautų patarimų, asmenybės tobulinimo knygų bei dvidešimt keturias valandas on-line budinčių koučerių, kyla abejonių, ar kada nors bus kitaip.

Atsikračiau kalno nereikalingų daiktų, bet nuvežusi juos į sendaikčių parduotuvę... ten tuoj prisipirkau visą dėžę kitų „šmutkių“. Man nepavyko. Aš noriu daiktų.

Žurnaluose, televizijos laidose, dokumentiniuose filmuose dažnai matau sėkmės istorijas. Apie žmones, kuriems pavyko numesti svorio, atidaryti populiariausią restoraną, kuriems pavyko įveikti depresiją, sukurti laimingą santuoką, pavyko įveikti negalią. Neseniai perskaičiau nuostabius memuarus apie amerikietę merginą, kuri užaugo mormonų ekstremistų šeimoje, niekada nėjo į mokyklą ir neskaitė jokių knygų. Tačiau savo pastangomis ji... gavo istorijos mokslų daktaro laipsnį Kembridže. Jai pavyko. Tokios istorijos įkvepia, motyvuoja. Bet kartais varo į neviltį.

Aš noriu žinoti apie žmones, kuriems nepavyko.

Man nepavyksta nebambėti dėl tų numestų kojinių, man nepavyksta būti kantria mama (esu blogesnė už savo mamą, kuri niekada ant manęs nešaukė).

Skaitydama knygą „Namai be atliekų“ pasijutau labai įkvėpta. Atsikračiau kalno nereikalingų daiktų, bet nuvežusi juos į sendaikčių parduotuvę... ten tuoj prisipirkau visą dėžę kitų „šmutkių“. Man nepavyko. Aš noriu daiktų.

Aną savaitę žlugo ir kitas mano eksperimentas. Rrrr, kaip dabar pykstu ant visų tų šalia komposto konteinerių nusifotografavusių besišypsančių šeimų, kurių nuotraukos atrodo kaip reklaminės! Nes mano kompostuojamas maistas, kurio dar net nespėjau išnešti laukan, tapo musių lervų veisykla. Man nepavyko. Kažką padariau ne taip.

Beje, kalbant apie nuotraukas... Lyg medus širdžiai buvo pažįstamos, iš pažiūros romios lyg nušvitęs Buda, fotografės žodžiai: „Ir tada aš rėkiau ir rėkiau, ir rėkiau ant savo vaikų...“

„Ir aš rėkiu ant savo vaikų!“ – prisipažinau.

Mudvi sugalvojome projektą – fotografuoti tikrą mamos rytą: sauskelnių keitimus, derybas dėl drabužių, svylančius pusryčius, užtinusius veidus, vaikų kaprizus ir gal net vieną kitą jos riktelėjimą.

Taigi vieną ankstyvą rytą, mums visiems dar tik bundant, į namus atėjo fotografė. Jos laukdama tyčia palikau namus tokius kaip visada – šiek tiek apjauktus, nesidažiau, nesišukavau. Ruošiau rytinį glotnutį, viriau košę, rengiau vaikus slapčia tikėdamasi, kad prabangioms kameroms pavyks įamžinti mano kasdieninį triūsą.

Bet tą rytą kaip tyčia niekas nebuvo išpilta, dukrelės dėl žaislų nesipešė ir mano košė putodama neišbėgo iš puodo.

„Kokie geri tavo vaikai, pas mus rytai būna triukšmingesni“, – stebėjosi fotografė.

Man ir vėl nepavyko...