Vaiva Rykštaitė. Apie svetimą gėdą, kai parazituojantys hipiai savo svajonėms prašo išmaldos

Rašytoja Vaiva Rykštaitė / Jamie Cadiente nuotr.
Rašytoja Vaiva Rykštaitė / Jamie Cadiente nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2017-05-28 08:00
AA

Radau labai gražų rankinuką. Brangus kaip velnias, bet labai jo noriu. Praėjusią savaitę išleidome vieną pažįstamą į Taitį. „Išleidome” vadinasi, bičiuliai ir socialinių tinklų draugai „Go fund me” platformoje sumetėme  pinigų jos projektui ir svajonės išsipildymui.

Mergina labai atsidavusi tropinių vaisių auginimui, dabar du mėnesius Taičio salose galės per daug nesukdama galvos dėl finansų dirbti padėdama vietiniams sugrįžti prie tradicinės, pirmykštės ir aplinkos nežalojančios ūkininkystės metodų.

Apie tai, kad ji ten gražiai įdegs, ragaus egzotiško maisto, patirs asmeninių nuotykių ir dvasiškai praturtės, niekas nekalba. Svarbiausia juk – ūkis, idėja, ir tai, kad merginai prieš tai dėl savo svajonės nereikėtų trejus metus dirbti padavėja...

Prieš pusę metų lygiai taip pat Indijon išleidome savo nuomininką Džoną. Irgi gerais tikslais – vyrukas rinko pinigus, kad galėtų tapti jogos instruktoriumi, ir dar pasimokytų ajurvedos paslapčių. Jaučiat, kur suku? Kol kiti iš surinktų aukų klajoja po egzotiškas šalis ieškodami gyvenimo prasmės, aš tenoriu naujo rankinuko. Sumeskite pinigų ir man, negi gaila?

Neseniai patyriau stiprų svetimos gėdos jausmą – perskaičiusi straipsnį apie Azijos šalyse vis dažniau gatvėse pinigų prašančius vakariečius. Perskaitėte teisingai – jie ne aukoja pinigus, bet jų prašo. Ir tai tampa savotiška free spirit keliautojų tendencija.

Teoriškai to gal ir negalima vadinti išmalda: vakariečiai pardavinėja savadarbius atvirukus, brazdina gitaromis, graudina praeivius užrašais ant kartono, kad va, jie labai nori keliauti aplink pasaulį, žodžiu – „dirba“, idant paskiau turėtų pinigų hosteliams, žolytei ar dar vienam puodeliui veganiškos chai latte.

„Ko tu širsti, gal pavydi jiems, kad savo laiku pati keliaudama po Indiją nesugalvojai šitaip prasisukt?“ – manęs klausia draugai. Nepavydžiu. Didžiuojuosi tuo, kad metus trukusios kelionės man atsiėjo daugybę juodų darbų mažuose Anglijos miesteliuose.

Pasaulis be sienų? Aš už. Atsakingas vartojimas? Rankinuką man galite pirkti vintažinį. Visi mes broliai ir seserys? O taip! Bet už savo pietus ir lėktuvo bilietus reikia susimokėti pačiam. Nes nėra nieko veidmainiškesnio, nei dvasingieji šių dienų hipiai, keikiantys sistemą, bet parazitiškai besinaudojantys kitų uždirbta gerove. Kalbant būtent apie Azijoje tarpstančius vakariečius čia labai svarbūs yra ekonominiai aspektai: žmonės ,atvykę iš turtingų valstybių, kur turi daugybę socialinių garantijų (patikėkite, net Lietuva yra rojus palyginus su Indijos socialinėmis pašalpomis), kur yra paisoma žmogaus teisių, kur yra galimybių užsidirbti, ir jie, atsidūrę trečiojo pasaulio šalyse, kur didelė dalis populiacijos badauja, o našlės dažnai tiesiog išmetamos į gatves... prašo išmaldos savo kelionėms?

Ak, atsiprašau – ne išmaldos. Jie „dirba“ dalydami nemokamus apkabinimus, baltadantes vakariečių stomatologų išpuoselėtas šypsenas ir savo sukurtą muziką, kurios niekas nenori klausytis. Man tai rodosi amoralu. Nes statistiškai ta pačia gatve per dieną praeina tam tikras srautas žmonių, pajėgus suaukoti atitinkamą sumą. Tad į vakariečių kepures įkritę pinigai nebeįkrenta už kampo elgetaujančiai benamei motinai ar dar vaikystėje sužalotam neįgaliajam. Be to, yra daugybė būdų keliauti be didelių išlaidų savanoriaujant įvairiose organizacijose, dirbant humanitarinį darbą ir t.t.

Žinoma, Azijoje rinkliavas kelionėms darantys vakariečiai – kraštutinumas. Tačiau iš esmės nerimą kelia tai, kaip patogiai žmonės ėmė jaustis viešai prašydami paramos. Atsiradus internetinėms pinigų rinkimo platformoms nebespėju trinti elektroninių laiškų: kol vieni renka pinigus badaujantiems Afrikoje ar seksualinę prievartą patyrusioms Jazidų gentiems moterims, kiti ieško paramos gyvūnų prieglaudoms, šeimos verslo plėtrai (prieš gerą pusmetį gavau pastarąjį prašymą iš lietuvių emigrantų šeimos), asmeninėms reabilitacijos programoms ar tiesiog pramoginėms kelionėms.

Ilgą laiką išmaldos prašymas žmonijos sąmonėje pasižymėjo interkultūriniu sakralumu ir buvo siejamas su nusižeminimu: kai visiškai neturi kitos išeities arba atlieki tai kaip sąmoningą dvasinę praktiką, siekdamas visiškai paminti savąjį ego. Kokia yra tikslo, kuriam renkamos aukos, dvasinė vertė tenka, spręsti jau pačiam aukotojui. Belieka tik tikėtis, kad rėmėjai prioritetus skirs tikrų negandų ištiktiesiems, o ne šiaip avantiūristams. Kitaip tariant – kad ne kiekvienas durnius galintis paprašyti pinigų jų gaus.

P.S. jeigu norite padėti tiems, kam tikrai to reikia, pasidairykite po „Facebook "puslapį „Vilties spindulėlis“ – ten renkama individuali parama sunkiai sergantiems Lietuvos vaikams.

Daugiau Vaivos Rykštaitės tekstų http://sofijantsofos.blogspot.com/