Vakaro skaitiniai: Džilian Kantor „Pasiklydęs laiškas“
Aušrinė Skėrytė – VU leidybos ir reklamos antrakursė, jau beveik trejus metus gyvuojančio tinklaraščio „Skaitymo valandos“ autorė. Knygų apžvalgas pradėjo kelti sulaukusi šešiolikos ir, kaip pati sako, sustoti neketina. „Tai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, kiekvieną laisvą akimirką leidžiu arba skaitydama, arba rašydama“, – pasakoja Aušrinė. Dalijamės jos apžvalga Džilian Kantor knygai „Pasiklydęs laiškas“.
Jei manote, kad istoriniai romanai kelia žiovulį, veikiausiai jums į rankas nepakliuvo Džilian Kantor „Pasiklydęs laiškas“. Emocionalus, nuoširdus ir jaudinantis pasakojimas paliečia ne tik du istorinės reikšmės įvykius, bet ir aprėpia kelias intriguojančias meilės linijas. O kur dar sumaniai įterptos žinios apie filateliją bei pašto ženklus... Jautrios prigimties žmonėms ši knyga taps tikrų tikriausiu brangakmeniu.
Vieną 1989-ųjų metų dieną Keitė nuspaudžia pašto ženklų prekeivio kontoros durų rankeną. Čia ji atgabena savo tėvo, sergančio Alzheimerio liga, filatelinę kolekciją – aibę sendaikčių parduotuvėlėse aptiktų radinių, tarp kurių gausu pageltusių laiškų su anos epochos pašto ženklais. Keitė tikisi išpildyti tėvo svają – tarp tūkstančių popierinių stačiakampėlių rasti „Vilties deimantą“, retą pašto ženklą su įsivėlusia klaida. Peržiūrėjęs kolekciją, ženklų perpardavinėtojas išties aptinka kai ką neįprasta ir smulkutė, vos įžiūrima išgraviruota gėlelė Austrijos bokšto smailėje ant neatplėšto meilės laiško paskatina Keitę kapstytis po praeitį. O kartu imti keisti ir savo pačios gyvenimą.
Romanas turi dvigubą pasakojimo liniją. Pirmosios veiksmas, kaip jau minėta, vyksta 1989-aisiais, žyminčiais Berlyno sienos griūtį. Antroji siužetinė linija nukelia į 1939 m. Austriją ir yra pasakojama graverio pameistrio Kristofo akimis. Šie skyriai pateikiami pakaitomis – vieni leidžia stebėti Keitės paieškų progresą ir jos asmeninio gyvenimo peripetijas, kiti atskleidžia Antrojo pasaulinio karo metų tragediją bei neatplėšto meilės laiško istoriją. Pasakojimai pinasi vienas su kitu ir vienas nėra mažiau intriguojantis už kitą.
Mėginu rasti nors vieną priekaištą šiam Džilian Kantor romanui, bet, tiesą sakant, nepajėgiu. Patiko viskas: aprašomų laikmečių detalės, simpatiški veikėjai, su kuriais kaipmat atradau emocinį ryšį, įsimintinos paieškos ir dar įsimintinesnės meilės istorijos. Vos atsivertus knygą apsupo tokia šilta, jauki ir maloni atmosfera, kad nesinorėjo ištrūkti. Prie to prisidėjo ir pasakojimo sklandumas: neprailgo nei viena pasiklydusio laiško kelionės atkarpa. Kiekvienas žodis buvo išjaustas, o akcentai sudėlioti atitinkamose vietose. Tikras meistriškumas.
Jei jums įdomu, kiek šioje knygoje išsakytų minčių paremtos tikrais faktais, smalsumą patenkins knygos gale pateiktas autorės žodis. Jame ji praskleidžia šydą, kas tikra, o kas išgalvota. Be to, Džilian Kantor pripažįsta, kad prieš kurdama knygą ničnieko nenutuokė nei apie filateliją, nei apie pašto ženklus. „Kaip ir Keitė, anksčiau maniau, kad pašto ženklai – vien popierius ir rašalas, vien būdas nugabenti mano laiškus iš vienos vietos į kitą. Bet baigdama rašyti šią knygą irgi ėmiau suprasti, kad jie yra brangakmeniai“, – atvirauja autorė. Ir tikrai – sužinojus, kiek daug pastangų reikalauja graverio darbas, nori nenori imi žavėtis šiuo amatu ir visai kitomis akimis žvelgti į pašto ženklus (įspėju: perskaičius knygą gali kilti noras juos kolekcionuoti!). Džiugu, kad autoriai įterpia tokias įdomias temas, dar džiugiau, kad informaciją perteikia patraukliai.
Iš tiesų daug apie „Pasiklydusį laišką“ kalbėti nėra ko – reikia jį rekomenduoti. Jei mėgstate istorinius romanus, jei smalsu, kokia yra prisiminimų galia, jei žavitės pasakojimais apie prarastą ir atrastą meilę, norite daugiau sužinoti apie filateliją ar trokštate pasinerti į tragišką žydų šeimos istoriją, nė neabejoju, kad paėmę šią knygą į rankas liksite pamaloninti visais atžvilgiais. Idealus skaitinys bet kuriuo metų laiku, kuris ir suvirpins, ir sušildys širdį.
Daugiau knygų apžvalgų rasite tinklaraštyje „Skaitymo valandos“.