Vakaro skaitiniai: Lavijos Šurnaitės „Optimizmo genas“
Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Lavijos Šurnaitės knygai „Optimizmo genas“.
Būsiu atvira. Nesu skaičius panašaus pobūdžio knygų. Net apie nėštumą, vaikų auginimą, auklėjimą tesu perskaičiusi vieną knygą. Nemėgstu, kai kas nors bando lysti man į galvą ir primesti kažkokias teorijas. Taip pat esu įsitikinusi, kad tokiose knygose yra pateikiamos kažkokios tiesos, instrukcijos kaip gyventi, elgtis ir panašiai. O, kaip žinia, kas taikoma visiems, tas netinka niekam. Mačiau, kai buvo išleista pirmoji Lavijos Šurnaitės knyga, pamenu, pagalvojau "gražus viršelis", dar pavarčiau knygyne ir padėjau į lentyną. Ne mano profilio literatūra ir tiek. Tai kodėl įsigijau šitą? Dėl keleto priežasčių. Pirmiausiai pastebėjau kitos tinklaraštininkės itin teigiamą atsiliepimą. Antroji priežastis - "Optimizmo genas" toks originalus pavadinimas, kad tiesiog knieti sužinoti kas po juo slepiasi. Na, ir trečia, mane žavi autorės elegancija, kalbos maniera, net žiūrint televizijos ekrane, justi nuo jos skleidžiamas atsipalaidavimas.
Lavija Šurnaitė - TV ir radijo laidų vedėja, žurnalistė. Pirmoji jos knyga "Maži įpročiai - dideli pokyčiai" tapo bestseleriu.
Moteriškų patarimų knygą sudaro keturiolika skyrių pagal tematiką, pavyzdžiui, komplimentų galia, toksiški žmonės, sportas gydo, patogi nepatogi labdara ir panašiai. Dauguma dalykų atrodo jau kažkur girdėti, skaityti. Mano viena draugė, pamačiusi, kad skaitau šią knygą, paklausė: "čia kaip "cosmopolitan?". Iš tikrųjų, yra tame tiesos. Kai kurie skyreliai lyg iš moteriškų žurnalų, kai ką esu girdėjusi efektyvių žinučių dirbtuvėse (komplimentų galia, toksiški žmonės), kai kas eina tiesiai iš sveiko gyvenimo būdo propaguotojų. Bet. Čia viskas vienoje vietoje, sistemiškai išdėstyta, parašyta su asmeniškais pavyzdžiais, išpažintimis, pagrįsta kai kurių žinomų žmonių viešomis istorijomis. Neturiu su kuo palyginti, nes kaip ir minėjau, tai pirmoji mano skaityta šio žanro knyga, tačiau man ji davė asmeniškos naudos ir norėčiau ja pasidalinti:
1. Atradimu tapo skyrius "Dulkė su pretenzija" apie autoironiją, konkurenciją, ligų kalbas.
2. "Pyktis - trumpo galiojimo produktas" skyrius, kurį skaičiau bene keturis kartus. Sveikas pyktis, pykčio išliejimas, širdgėlos baimė, apie miegą ir pozas - skaitant tiesiog norėjosi kiekvieną žodį sugerti, įsidėti vidun. Beje, apie miego pozas, paskaičiau kokios būna bei ką reiškia ir kitą naktį praleidau bemiegę, nes vis sekiau kaip miegu.
3. Kaip Dievą myliu, sakau, kad tikrai neatsisakysiu savo kasdienio sausainio arba gabaliuko šokolado prie kavos su pienu. Tačiau sumotyvuota išdėstytų vaikščiojimo, žingsnių skaičiavimo, maisto pasirinkimo tiesų, padariau šiokią tokią pažangą. Vėl pradėjau nešioti žingsniamatį, parduotuvėje didžiąją vežimėlio dalį užima vaisiai su daržovėmis, irrrrrrr... nupūčiau dulkes nuo elipsinio treniruoklio.
Po pirmojo vaiko gimimo, stengiausi intensyviai sportuoti, lankiau grupines treniruotes ir mane tas labai vežė. Tačiau, kai gimė antroji dukrytė, mes išsikėlėme gyventi į užmiestį ir aš žiauriai aptingau net ir kas antrą rytą važinėti į sportą. Paskaičiusi "Optimizmo geną" pasižadėjau sau stengtis kasdien pasitreniruoti namie bei kaip nors įveikti tuos dešimt tūkstančių žingsnių.
4. Na, o paskutinis skyrius vainikuoja visą knygą ir trumpai bei aiškiai paaiškina tokias tiesas kaip raudonų lūpų dažų magija, švarios galvos efektas, sėkmės pervertinimas ar šlamštas dienotvarkėje – naudinga, įdomu, iš tikrųjų gali praversti.
Galinis knygos viršelis skamba kaip viena iš TEDx kalbų - perdėm garsiai ir emocingai, tačiau vidiniame užlenktame viršelyje aptikau autorės žodžius, kurie smigo taikliai ir aiškūs nuo pirmo iki paskutinio:
"Aš taip pat dienų dienomis laksčiau savo amerikietiškaisiais kalneliais ir murkdžiausi jausmų vandenyje. Ilgainiui panorau pati valdyti greitį, pristabdyti posūkiuose, kad neišlėkčiau per bortą, išmokti plaukti, kad viduje tyvuliuojantis vandenynas nebekeltų panikos. Kasdienybėje atradau prieinamų būdų, kaip suturėti išgyvenimų ir jausmų uraganą, kad jis vis dar kutentų širdį ir protą, bet nekeltų erzelio, nepasitenkinimo savimi ir aplinka. Draugiškai kviečiu ir jus išbandyti šias veiksmingas plaukimo pamokas.”
Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.