Vakaro skaitiniai: Povilo Šklėriaus „Mano tėvas, mano sūnus“

Povilo Šklėriaus knyga „Mano tėvas, mano sūnus“ / „Mama su knyga“ nuotr.
Povilo Šklėriaus knyga „Mano tėvas, mano sūnus“ / „Mama su knyga“ nuotr.
Šaltinis: Žmonės.lt
2017-10-01 13:59
AA

Tinklaraštininkė Jurgita Dzikienė – marketingo profesionalė, paskyrusi savo laiką vaikelių auginimui ir mylimam hobiui – knygų skaitymui. „Prieš ketverius metus išėjus vaiko priežiūros atostogų, skaitymas ir įvairių tekstų rašymas man tapo tikra atgaiva nuo kasdienių rūpesčių,“ – teigia tinklaraščio „Mama su knyga“ autorė. Dalinamės jos apžvalga Povilo Šklėriaus knygai „Mano tėvas, mano sūnus“.

Jurgita Dzikiene Mama su knyga / „Mama su knyga“

Povilas Šklėrius (1987 m.) – rašytojas, poetas, prozininkas, dalyvauja poezijos slemuose. Per dvejus metus išleido jau antrąją savo knygą.

Autorius pripažįsta, kad tai pusiau autobiografinė istorija apie jo šeimą ir sau iškeltas tikslas – parodyti besiskiriančią šeimą bei kaip jaučiasi vaikas augdamas tokioje aplinkoje. Kalbėdamas apie šį romaną, Povilas Šklėrius pripažino juo atsiskaitęs su savimi ir tai buvo bandymas atsikratyti didelio ego, parodyti tamsiąją savo pusę.

Kūrinys susideda iš dviejų dalių. Pradžioje pasakojama iš pirmojo asmens perspektyvos ir įtaigiai atspindimas tiek vaiko, tiek jau suaugusio Tomo vidinis pasaulis.

Ruošdamasis su mama į tetos vyro laidotuves, Tomas nenoriai laukia susitikimo su tėvu, kurį paskutinį kartą matė prieš keturiolika metų. Tuomet prisiminimai jį nubloškia dar toliau ir Tomas prisimena kaip pirmą kartą sutiko tėvą. Tuomet jam buvo ketveri. Paskui tėvas jo ir mamos gyvenime pasirodydavo epizodiškai: kartais per šventes, kartais šiaip užsibūdavo, kartais su kažkokiu reikalu… Ir kiekvieną kartą vaikas žinodavo kuo tokie tėvo apsireiškimai baigsis – jo siautėjimais ir mamos ašaromis.

Prisiminimai užima didžiąją dalį realaus gyvenimo pasakojimo, jie nėra nuoseklūs, pasirodo iš įvairių amžiaus tarpsnių. Veikėjas jais vėl išgyvena šeimos tragediją, traumuojančią vaikystę, kelia tikėjimo klausimą ir bando suprasti – kas aš esu? Vaikystės bei ankstyvos paauglystės patirtis tokia skausminga, tokia randuota, atrodo, tarsi Tomas kalbasi su psichoterapeutu gebančiu įlysti į jo galvą, o ne išsilieja skaitytojui.

Realiam gyvenime: dėl tiesmukiškos pastabos vadovui apie jo svainį, Tomas atleidžiamas iš darbo. Netrukus gauna draugo pasiūlymą nuvažiuoti į pajūrį vietoje jo ir parašyti giriamąjį straipsnį apie Palangą. Šia mintimi visai nesižavi, bet išvyksta. Iš tikrųjų, Tomas nuo vaikystės įpratęs dėl nieko garsiai nesiskųsti ir jam viskas privalo būti gerai. Pašmirinėjęs po Basanavičiaus gatve, jis grįžta į nakvynės namus ir eina miegoti.

Antra dalis.

Tomo pabudimu ryte romanas tęsiamas trečiuoju asmeniu. Nebėra prisiminimų iš vaikystės, pasakojimas tarsi palengvėja, net skaityti tampa kažkaip paprasčiau. Atsiranda meilės linija.

Tomas keliasi į Smiltynę, kur sutiko savo didžiąją meilę. Čia jau jį vejasi kitokie prisiminimai, prasidėję būtent prieš ketverius metus. Pažintis su patrauklia mergina, įsisiūbavę jausmai, gyvenimas – viskas kaip rožinio drambliuko svajonė.

Vienu momentu, grįžęs iš prisiminimų apie Mariją, valgydamas kavinėje Tomas pamato savo buvusią merginą. Keisto jausmo vedinas, jis nenori paleisti jos iš akiračio, tad imasi sekti kiekvieną Ramintos žingsnį. Neilgai trukus prisiminimai skaitytoją supažindina su šia mergina ir pamažu atveda prie atomazgos.

Pabaigą ėmiau nujausti tik skaitant kelis paskutinius puslapius ir ji sukėlė ne tik lengvą šoką, bet ir galybę klausimų.

Pasakojimas iš vyriškos perspektyvos ir žavėjo, ir tuo pačiu trikdė. Ar žodžiai liejosi iš keturmečio, ar jau suaugusio žmogaus vis tiek skambėjo kone vienodai, tarsi pasakojimas punktais, na, lyg indaplovės naudojimo instrukcija.

Žaviausias kūrinio momentas – užrašų knygutės įrašai. Jie atskleidė Tomo ir Marijos kasdienybę, jo apsvaigimą dėl jos, žaismingus santykius ir jų idilę. Deja, daugiausiai vienpusę.

Romanas persmelktas vienatvės jausmo. Nors veikėjas turi draugų, jam nėra sunku susirasti merginą, tačiau jis vienišas ir nusivylęs viskuo aplink, bando rasti save, tačiau paaiškėjus tiesai, akistatoje susiduria su savimi ir supranta, kad neužtenka tik duoti sau pažadą.

Įdomu buvo skaityti šią knygą. Romanas nėra skirtas atsipalaidavimui, reikia susikaupimo ir nusiteikti, kad skaitant lydės slogūs jausmai kiekvieną paliečiantys kažkur viduje. Kai kurie skaitytojai galbūt augę tokioje ar panašioje šeimoje, kai kurie atpažins savo giminėje matytus asmenis, galbūt kaimynų ar klasiokų šeimą. Tokių šeimų buvo ir tebėra daug ir garbė tiems, kurie išdrįsta garsiai apie tai šnekėti.

„Mama su knyga“ logotipas / „Mama su knyga“ nuotr.

Daugiau knygų apžvalgų galite rasti tinklaraštyje „Mama su knyga“.