Valdui Adamkui – jautri diena: pirmąkart vestuvių metines minėjo be mylimosios Almos Adamkienės

Šių metų pavasario pabaigoje, gegužės 21-ąją, prezidento Valdo Adamkaus širdis dužo į šipulius – eidama 97-uosius metus, mirė buvusi Lietuvos pirmoji ponia, jo žmona Alma Adamkienė.

Valdas ir Alma Adamkai šią rugsėjo 1-ąją būtų minėję 72-ąsias santuokos metines, tačiau prezidentui beliko tik amžina meilė ir prisiminimai. Savaisiais jis yra dalijęsis su žurnalu „Legendos“ ir tuo metu su šalia prisiglaudusia žmona Alma pasakojo apie jų pažinties istoriją, vedusią iki laimingos santuokos.

Per gyvenimą tvirtai kartu žigiavę Valdas ir Alma Adamkai, be jokios abejonės, savo kelyje matė ir šilto, ir šalto, tačiau akivaizdu – iki kol mirtis išskyrė jie vienas kitą mylėjo taip, kaip ir tą dieną, kai pirmąsyk susitiko ant gimnazijos laiptų.

Skirtingose pabėgėlių stovyklose gyvenę Alma ir Valdas Adamkai susitiko Eichšteto gimnazijoje 1945-aisiais. Vieną popietę būsimasis Lietuvos prezidentas išvydo laiptais besileidžiančią mėlynakę blondinę. Savo pačios pasiūtu sijonu pasipuošusi mergaitė atrodė žaviai – vis kartojo prezidentas.

„Pažiūrėjau aš į ją ir nusprendžiau: jei kada nors vesiu, tai tik šitą. Nuo tos dienos praėjo ilgi šešeri metai, kol užkariavau jos širdį“, – kalbėjo V.Adamkus.

„Ne paslaptis, Gabrielius Žemkalnis irgi buvo mūsų klasėje. Visi buvome ją įsimylėję. Per šokius kautynės vykdavo. Kas pirmas pribėgs. Buvo jaunystė nesuvaldoma“, – apie tai, kaip teko kovoti dėl būsimos žmonos dėmesio, yra pasakojęs V.Adamkus.

Po išleistuvių visi išsiskirstė po pasaulį. V.Adamkus iš Rozenheimo išlydėjo savo būsimą žmoną į Ameriką, jos šeima turėjo giminių Ilinojuje. Po dviejų mėnesių už Atlanto išvyko ir pats V.Adamkus – už jį laidavo prezidento Kazio Griniaus šeima.

V.Adamkus atsidūrė Čikagoje, o jo mylimoji gyveno už 160 kilometrų esančiame Rokforde. Prasidėjo važinėjimai, kurie tęsėsi iki pat vestuvių.

Prie altoriaus jie žengė 1951 metais, rugsėjo 1-ąją. Vestuvių ceremonija vyko už 100 km nuo Čikagos įsikūrusioje lietuvių bendruomenėje.

Kalbėdamas apie vestuves viename interviu, V.Adamkus yra prisiminęs nuotaikingą istoriją, kuri privertė ceremoniją vėluoti net 4 valandas.

„Pabroliai buvo iš Čikagos, o vestuvės vyko už 100 km, lietuvių bendruomenėje. Visi pabroliai buvo krepšininkai. Profesoriaus Zubkaus sūnus ir kiti. Na ir Zubkus nusipirko naujausią „Oldsmobile“ baltą liuksusinį. Vieni pabroliai išvažiavo anksčiau su naudotais automobiliais. O jei kas atsitiks, Zubkus pravažiuodamas surinks visus. Bet įvyko priešingai. Visi atvažiavo su savo tais naudotais, o jam užkaito variklis.

Maždaug 30-40 km prieš Rakfordą jis sustojo. Ir jokios pagalbos. O toje mašinoje – trys pabroliai. Ateina 11 valandų, o jų nėra. Almos tėtis nueina pas kleboną, duoda 50 dolerių, kad atidėtų ceremoniją. Bet taip ateina ir antra, trečia valanda, svečiai amerikiečiai ėmė skirstytis, o pabroliai sėdi kukurūzų lauke. Su jais jokio ryšio. Kol galų gale pravažiuojančius įkalbino pavežti iki benzino kolonėlės. Taigi vestuvės vėlavo keturias valandas. Galėjom pabėgti nuo altoriaus“, – pasakojo kadenciją baigęs šalies vadovas.

Po tuoktuvių į Čikagą atsikraustė ir Alma. „Buvome taip nutarę: kraustomės į Čikagą, aš einu dirbti, o Valdas – į universitetą. Išsinuomojome pusantro kambario su bendra virtuve. Kambaryje buvo šiokių tokių baldų. Sunkiai vertėmės, dirbau privačioje draudimo kompanijoje, tvarkiau dokumentus, uždirbau nedaug, 75 dolerius per savaitę“, – pasakojo ponia Alma.

Iš šių pinigų reikėdavo sumokėti nuomą, pirkti maisto, benzino. Penktadienį A.Adamkienė važiuodavo pasiimti algos, tai jiedu iš pat ryto patikrindavo visas kišenes – gal ras centų autobuso bilietėliui.

Prezidentui niekada nebuvo gėda pripažinti, kad buvo metas, kai ponia Alma juos abu išlaikė. Padėjo jaunai porai ir A.Adamkienės giminės.

„Kas antrą savaitę iš Rokfordo pas mus atvažiuodavo mano sesuo. Atvykdavo su didžiausiu lagaminu, pilnu maisto: mamos kepta antis, viščiukas, pyragų, bandelių... Mama sakydavo: „Tu pas juos nelįsk, netrukdyk jaunavedžiams.“ O sesė į Čikagą nori, sako: „Jie badauja, valgyti neturi ko!“ Tai mama ir kepa, ir verda, ir krauna lagaminą. O mes su Valdu juokdavomės: „Tetulė iš kaimo atvažiavo!“ – kalbėjo ponia Alma.

V.Adamkus niekada negailėdavo gražių žodžių apie žmoną. „Aš ja labai didžiuojuosi. Savo išlaikymu, savo kultūros lygiu... Kai reikėjo eiti oficialiąsias pareigas, (Almai) nereikėjo nei protokolo patarimų, nei dizainerio rūbų parinkimo. Galėjo kalbėtis su kiekvienu sutiktu gatvėje. Ir su karaliene, ir imperatoriene. Pavyzdžiui, Belgijos karalienė, kai ją iš Kauno išlydėjome, paklausė, ar gali Almą atsisveikindama pabučiuoti. Ne mane, o Almą“, – yra sakęs V.Adamkus.

Buvęs šalies vadovas yra prisipažinęs, kad jo žmona pirmoji išklausydavo ir prezidento kalbas. „Ji sakydavo, kad „tavo pasisakymai galėdavo būti tokie, o ne tokie“. Pasakysiu jos garbei, visas kalbas jai balsu namuose perskaitydavau. Ji sakydavo, ką galiu pataisyti stipriau. Ji nebijojo pasakyti tiesos“, – gyrė žmoną V.Adamkus.

Fotogalerija: