Vėžys: kurie išgyvena ilgiausiai – kovotojai, fatalistai ar praradę viltį?
Kaip ir kiek išgyvensime su onkologine liga, priklauso ne tik nuo medicinos, bet ir nuo mūsų reakcijos į diagnozę. Ligą priimantys kaip iššūkį, nuoširdžiai tikintys Dievą ir patys dalyvaujantys gydymo sprendimuose turi gerokai daugiau šansų ilgiau gyventi nei pasidavusieji nevilčiai. Apie tai pasakojo Nacionalinio vėžio centro psichologė Sandra Birbilaitė.
Norinti gyventi ląstelė
Kas yra vėžinė ląstelė? Prieš skaitydami toliau stabtelėkite mintyse ir pabandykite sau atsakyti į šį klausimą, kurį seminare uždavė psichologė Sandra Birbilaitė. Jeigu jūs – ne medikas, tikriausiai, kaip ir daugelis neturinčių medicininio išsilavinimo žmonių, manote, jog onkologinė ląstelė yra organizmo svetimkūnis, žudikas, „ėdantis“ sveikąsias organizmo ląsteles.
Ji man sako: „Man dabar nebereikia terorizuoti Dievo maldomis. Aš vaikštau su juo tarsi tame pačiame lygmenyje. Žinau, kad jis kartu su manimi. Tai jaučiu. Tokio jausmo neturėjau iki ligos“.
„Kitas dažnas klaidingas įsitikinimas, kad vėžinių ląstelių mūsų organizme atsiranda tik tam tikru gyvenimo metu, netgi manoma, vien dėl psichologinių krizių, tačiau jų turime nuo pat gimimo, – sako S. Birbilaitė ir savo aiškinimais griauna agresyvų vėžinės ląstelės įvaizdį. – Tai ląstelė, kuri elgiasi nenatūraliai. Sveika ląstelė gimsta, bręsta, dauginasi ir miršta kaip bet kuris gyvas organizmas.
Onkologinė – gimsta ir nenustoja daugintis, kai privalėtų, bei nemiršta tada, kada priklausytų. Tai ląstelė, kuri nori gyventi.
Taip pat skaitykite: Žiemos saulėgrįža – stebuklingas metas. Kokie veiksmai gali prišaukti sėkmę?
Paplitęs mitas, kad vėžys „valgo“ sveikąsias ląsteles. Iš tiesų be perstojo besidaugindamos jos skverbiasi į aplinkinius audinius, bet jų „nevalgo“. Priešingai, vėžines ląsteles žudo mūsų vienos rūšies imuninės ląstelės, kurios ieško būtent neišsivysčiusių ląstelių. Tačiau kažkas nutinka organizmui, kad šių vėžinių ląstelių nebeatpažįsta. Ir tada susergame“.
Vienos priežasties nėra
Psichologė pasakojo, kad nėra žinoma, kodėl išsivysto onkologinė liga: „Vieno atsakymo nėra. Yra puokštė įvairių faktorių. Pirma, genetika. Tačiau esant tam tikram kraujo vėžiui genetika įtakos turi tik 10–15 proc. Ir apskritai tai nėra lemiamas veiksnys. Net ir turėdamas polinkį į susirgimą žmogus gali niekada nesusirgti.
Antras faktorius – aplinka. Tai – ir sąlytis su kancerogeninėmis medžiagomis, ir Černobylio pasekmės. Juk buvome perspėti, kad pasekmes patirsime po kelių dešimtmečių. Pavyzdžiui, įtakos susirgti odos vėžiu brandžiame amžiuje gali turėti neigiamas saulės poveikis būtent vaikystėje“.
S. Birbilaitė kalba ir apie mitybą, bet jos taip pat nesureikšmina: „Pati viena savaime mityba stebuklų nepadarys. Sveika mityba labai svarbi, nutukimas ir kai kurie maisto produktai (tarkime, didelis raudonos mėsos vartojimas) turi įtakos storosios žarnos vėžiui atsirasti.
Reikia žinoti, kad gyvenantiems Lietuvoje labai sveika valgyti raugintus kopūstus, keptas morkas, orkaitėje keptus obuolius, bulves.
Reikia žinoti, kad gyvenantiems Lietuvoje labai sveika valgyti raugintus kopūstus, keptas morkas, orkaitėje keptus obuolius, bulves. Tačiau dažnai susirgę žmonės drastiškai pakeičia mitybos įpročius. Šiuo metu „ant bangos“ yra įvairiausios dietos, pavyzdžiui, kuomet visiškai atsisakoma cukraus ar angliavandenių, badavimas – galbūt todėl, kad būtent šį faktorių žmogus jaučiasi galįs kontroliuoti. Tai gali teigiamai veikti kaip placebo efektas, jeigu žmogui tai priimtina ir patinka. Tačiau jeigu sergantis dar ir valgo tai, kas jam visai neskanu, tai sukelia tik papildomą stresą. Nebus taip, kad pakeitę mitybą išgysime“.
Streso laikas neišgydo
Psichologė kalba ir apie gyvenimo būdo įtaką vėžiniams susirgimams atsirasti. „Psichologinės krizės, patirtos netektys, darbo praradimai ir kiti gyvenimo sunkumai patys savaime onkologinių ligų nesukelia, tačiau turi įtakos ligos vystymosi eigai. Svarbu atkreipti dėmesį, ar gerai išsimiegame. Ir suprasti, kad labiausiai mums kenkia ne staigus didelis stresas, o nuolatinis, kad ir nedidelis.
Taip pat skaitykite: 31-erių Orinta Šalkauskienė: „Nei vėžys, nei ketvirta stadija nėra nuosprendis“
Patyrę skaudžią netektį, mes turime galimybę išliūdėti, išgedėti, sulaukti aplinkinių paramos. Didžiausią neigiamą įtaką mums daro nesibaigiantis, nuolatinis stresas, neišsimiegojimas, – aiškino psichologė. – Ir labai svarbi yra mūsų reakcija į stresą. Viena iš psichologinių teorijų tvirtina, kad neįveiktas stresas niekur savaime su laiku neišgaruoja. Stresas kaupiasi ir sumuojasi, ir kas kartą vis nauji sunkumai dar sunkiau išgyvenami, jeigu su ankstesniais nebuvo susitvarkyta“.
Keistis sunku, bet įmanoma
S. Birbilaitė sako, kad kūdikiai jau gimsta su įgimtu jautrumu. Ir vis dėlto reakciją į nepalankias aplinkybes jie ugdosi žvelgdami į artimųjų, visų pirma, tėvų reakciją.
„Mūsų reakcija į stresą susiformuoja, bet ją galime keisti, nors ir nelengvai“, – sako psichologė ir duoda užduotį – sunerti abiejų rankų pirštus į kumštį. Tada paprašo atidžiai pasižiūrėti, kurios – kairės ar dešinės – rankos nykštys yra viršuje. Tuomet paprašo vėl atlikti tą patį pratimą, bet sukeičiant pirštus. Jeigu prieš tai buvo dešinysis nykštys viršuje, dabar sunerti pirštus taip, kad būtų kairysis. Ir atvirkščiai. Paaiškėja, kad tai padaryti nėra taip paprasta.
Sulaukiame paaiškinimo, kad kaip automatiškai suneriame pirštus, taip automatiškai, nemąstydami reaguojame į stresą. Ir jeigu mums prireikia įjungti mąstymą vien norint pakeisti pirštų padėtį kumštyje, tuo labiau reikia pastangų ir mokytis kitokios reakcijos į stresą.
Svarbu, kaip reaguojame
„Reakcija į stresą turi įtakos ir žmogaus savijautai ligos metu, netgi tam, kaip greitai liga vystysis, jos tolesnei eigai. Kaip mes tvarkomės su stresu, didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų asmenybės, bet nepriklausomai nuo jos, kiekvienas turime daug vidinių resursų, kuriuos galime panaudoti streso metu“, – sako psichologė.
Taigi, kaip žmonės reaguoja, išgirdę diagnozę – vėžys? Mokslininkai išskiria penkių tipų reakcijas: neigimą, fatalizmą, kovos dvasią, beviltiškumą ir nerimastingumą.
Tačiau ji pabrėžia, kad moksliškai nebuvo patvirtinta, jog būtent asmenybės tipas turėtų reikšmės vėžiui atsirasti.
„Todėl nė vienas negalime savęs kaltinti, kad susirgome vėžiu. Nes ligai atsirasti įtakos turi daug daugialypių veiksnių, – akcentuoja Nacionalinio vėžio centro darbuotoja. – Tačiau kiekvienas žmogus, kuriam buvo nustatyta onkologinė liga, turi galimybę išmokti gyventi kitaip, nei gyveno iki šiol. Tai gali padėti sveikimo procesui“.
Žudo tik neviltis
Taigi, kaip žmonės reaguoja, išgirdę diagnozę – vėžys? Mokslininkai išskiria penkių tipų reakcijas: neigimą, fatalizmą, kovos dvasią, beviltiškumą ir nerimastingumą.
„Pirmojo tipo žmonės į ligą reaguoja, tarsi tai nieko rimto, asmuo stengiasi gyventi toliau, negalvodamas apie vėžį – nukreipia dėmesį nuo ligos. Man net yra tekę susidurti su atveju, kad gydytojas prašė nueiti pas pacientą: „Pakalbėk su juo, nes jam atrodo, kad jis čia slogą gydosi“. Tačiau tokiu atveju svarbiausia, kad pacientas tik nenutrauktų gydymo, – sako psichologė. – Fatalistai atsiduoda išorinei jėgai, nesistengia kontroliuoti situacijos. Mano, kad viskas yra gydytojo, Dievo ar likimo rankose.
Kovos dvasią turintieji ligą priima kaip iššūkį, tikisi, kad viskas išsispręs pozityviai, aktyviai dalyvauja gydymo sprendimuose, ieško įvairiausių gydymo būdų, netgi alternatyvių. Jei vienoje gydymo įstaigoje gauna neigiamą atsakymą dėl gydymo, eina į kitą. O jaučiantis neviltį ir bejėgiškumą pasiduoda, mano, kad nėra prasmės net gydytis, yra depresiški, liūdni, nusivylę. Diagnozė suvokiama, kaip grėsmė, praradimas arba pralaimėjimas, vyrauja įsitikinimas, kad situacija nėra kontroliuojama. Tik reikia nesupainioti pirminės reakcijos į ligą, kurią visi išgyvena, bet šie žmonės nuolat yra tokios savijautos.
Nerimastingieji į ligą reaguoja su nerimu ar net panikuodami. Didžiąją dalį laiko žmogus praleidžia galvodamas, kad liga gali atsinaujinti arba pablogėti. Ir bet koks fizinis simptomas jo yra suvokiamas kaip ligos ženklas. Svarbu, kaip jie elgiasi, vedami tos panikos – ar ieško būdų išgyventi, ar iš to didžiulio nerimo net vengia susitikti su daktarais“.
Tačiau nors ligai atsirasti žmogaus asmenybė neturi reikšmės, ligos prognozei reakcija į stresą, šiuo atveju – į diagnozę, turi daug įtakos.
„Neigiančiųjų reakcija į ligą ir jos tolimesnė prognozė yra gera, kovingųjų – taip pat. Fatalistų – nežinoma, nes tai priklauso, ar žmogus pasikliauja gydytojais, klauso jų nurodymo, ar atsiduoda likimui, nepaklusdamas medikams. Nerimastingųjų prognozės prieštaringos ir vienintelių – tų, kurie jaučia beviltiškumą, ligos prognozė bloga. Kai žmogus bejėgiškai pasiduoda ir paskęsta nevilty, jo organizmui vienam pačiam kovoti su liga tampa sunkiau. Be to, iš nevilties žmonės dažnai net nutraukia gydymą“, – sako psichologė.
Padeda ir džiaugsmas šia diena
Pacitavusi mokslininkų tyrimų rezultatus S. Birbilaitė sako pati išskirianti dar vieną reakcijos į ligą tipą – gyvenantieji čia ir dabar.
„Tai – ne kovotojai ir ne fatalistai. Jie iš šios dienos pasiima tai, kas geriausia, daug neplanuoja į ateitį. Jie gyvena darnoje su savimi, aplinkiniais, Dievu. Tiki, kad jie yra vertingi tokie, kokie yra, liga jiems tapo vidinio augimo ir tobulėjimo šaltiniu. Jų ligos prognozė irgi yra gera, – sako psichologė. – Pažįstu vieną moterį. Ji man sako: „Man dabar nebereikia terorizuoti Dievo maldomis. Aš vaikštau su juo tarsi tame pačiame lygmenyje. Žinau, kad jis kartu su manimi. Tai jaučiu. Tokio jausmo neturėjau iki ligos“. Šios moteris yra labai sustiprėjęs ryšys su Dievu, o jos atsilaikymas prieš ligą stebina net gydytojus“.