Živilė Vaškytė – apie sendaikčių turgaus lobius, išsikraustymą iš senamiesčio ir naują amplua

Šių vertybių vedina Živilė ir sutiko tapti naujos lininių drabužių fotosesijos kviestiniu modeliu, rašoma pranešime spaudai.

„Linas mane žavi vien jau tuo, kad tai yra natūraliai suyrantis audinys. Be to, linas, kaip augalas, augdamas nedaro jokios žalos aplinkai, gamtai“, – lino privalumus vardija moteris.

Živile, kodėl sutikote tapti naujosios „Linen By Linas“ kolekcijos modeliu? Ar tai pirmas kartas, kuomet teko pozuoti mados fotosesijai?

Fotosesijų yra daug buvę, bet kad būčiau kolekcijos veidu… Turbūt – tai pirmas kartas. Nedvejodama sutikau, kadangi visada stengiuosi palaikyti bendraminčius, draugus, kurie kažką kuria, nes nėra lengva šiais laikais su sava produkcija išsikovoti vietą rinkoje. Nors tikiu, kad lino mylėtojų Lietuvoje netrūksta.

Kaip apibūdintumėte savo aprangos stilių?

Mano apranga priklauso nuo to, kur turiu pasirodyti. Kasdienė apranga, į susitikimą ar vesti renginio – gali skirtis nemenkai. Pirmiausia renkuosi patogumą, mėgstu spalvas, o pastaruoju metu man labai svarbus ir tvarumas. Stengiuosi nieko nepirkti, jei tik įmanoma. Jeigu jau labai reikia, pirmiausia renkuosi lietuvių kūrėjus, kurie audinius perka Europoje, siuva drabužius Lietuvoje, tai vien jau CO2 emisijų tokiu būdu sumažėja. Be to labai svarbu palaikyti savus kūrėjus, kuriems tikrai nelengva konkuruoti su greitosios mados gigantais.

Esu dėkinga savo mylimiems dizaineriams, kad jie man neretai ir paskolina renginiui drabužį, nes pastaruoju metu vedu nemažai renginių, tad nesinori kiekvienam kažką naujo pirkti. Beje, beveik kaskart kai aplankau tėvelius Žemaitijoje, nueinu į dėvėtų drabužių parduotuves, į sendaikčių turgų. Esu tokių gražių dalykų radusi... Be to, man labai patinka žiediškumo principas, kai daiktas gyvena ne vieną gyvenimą, yra nešiojamas, naudojamas iki tol, kol gali būti perdirbamas. Visada išanalizuoju etiketes. Neperku miksuotų audinių drabužių, nes žinau, kad juos sunkiau perdirbti. Drabužius, kurių žinau, kad nebenešiosiu, vežu į „Textale“. Man labai patinka jų idėja parduoti dar kartą jau dėvėtą drabužį, o jeigu jau netinkamas nešiojimui – pasiūti iš jo guoliukus ir užklotus prieglaudose įsikūrusiems gyvūnėliams. Žinau, kaip sunku tokią idėją puoselėti ir įgyvendinti vartotojiškoje visuomenėje, tad labai juos palaikau.

Koks jūsų santykis su linu? Kuo jus žavi šis audinys?

Esu tikra, kad lietuviai turi ypatingą santykį su linu, nes jis mums asocijuojasi su vasara, saule ir lengvumu. Liną labai mėgstu, nes jis malonus dėvėti, lengvas. Vasarą šis audinys dėvimas kone kasdien. Taip pat mėgstu lininę patalynę, rankšluosčius, staltieses.

Man šis audinys dar ir sentimentų keliantis, nes mano senelis nemažai metų dirbo linų audinių fabrike, o močiutė buvo siuvėja. Tad aš nuo vaikystės nešiojau lininius drabužius ir jaučiau liną labai arti savęs. Vis dar turiu rankšluosčių virtuvei ir paklodes iš savo močiutės spintos. Tad tikrai galiu patikinti, kad linas – labai patvarus audinys.

Jau kuris laikas gilinatės į tvarumo temą. Ar linas yra tvarus audinys?

Linas man patinka jau vien tuo, kad tai yra natūraliai suyrantis audinys. Be to, linas, kaip augalas, augdamas nedaro žalos aplinkai, gamtai, tinkamas sėjomainai, kai norima, kad dirvožemis atsigautų. Tai reiškia, kad jis ne tik kad nenualina žemės, bet ir ją atgaivina, pagerina dirvožemio kokybę. Dar keli didžiuliai pliusai: kiekvienas linų hektaras sugeria 3,7 tonos CO2, linas auga gana greitai, todėl nereikia naudoti dirbtinio drėkinimo ar apdoroti pesticidais, linui augti pakanka vien lietaus.

Be to, būtent šiuos lininius drabužius gaminanti lietuvių kompanija „Linas LT“ daug investuoja į tvarumą, skaidrią veiklą, naudoja tik žalią energiją, perdirba visas atliekas, prižiūri visas savo veiklos procesus, kad jie nekenktų gamtai ir žmogui, surenka visas likusias atraižas, audinių likučius ir juos perdirba vėl į verpalus, iš kurių audžiami nauji laino audiniai ir gimsta drabužiai. Man tai labai svarbu kaip tvarumo konsultantei.

Kaip tvarumo konsultacijų įmonės verslo partnerė ir bendraįkūrėja žinau, kiek tenka įmonėms investuoti į tvarumo procesus, naujas, gamtą ir žmogų saugančias technologijas, tad labai džiaugiuosi lietuviškomis įmonėmis, kurios žvelgia į ateitį, mato tvarume prasmę, nes jis jau nėra vien teisingas pasirinkimas, šiandien tai jau yra būtinybė. Jei nemąstysime apie tvarius pasirinkimus kasdien, savo vaikams ir anūkams paliksime labai jau liūdną pasaulį, kuriame ir dabar labai trūksta geriamo vandens, nyksta augalija ir gyvūnija, temperatūra vis kyla. Vandens mums, lietuviams, netrūksta, esame tuo palaiminti, bet kad klimatas keičiasi, manau, jaučiame kiekvienas.

Ar jūsų vasaros kelionių lagamine randa vietos lininiai drabužiai?

Neseniai važiavau prie jūros, tai lagamine buvo vien lininės suknelės. Renkuosi laisvesnius, lengvai krentančius siluetus, kurie labai tinka laikui prie jūros, kai pučia vėjas ir šildo saulė.

Jūsų gyvenime svarbią vietą užima ir ekologija. Papasakokite, kaip jūsų šeima – vyras, muzikantas Edgaras Lubys, dukra Frida ir sūnus Herkus – stengiasi gyventi ekologiškai?

Stengiamės, kad mūsų kasdieniai pasirinkimai nedarytų žalos gamtai. Labai džiaugiuosi, kad mano tėveliai turi daržą ir sodą, tad daug gėrybių parsivežame iš jų ne tik tuomet, kai viskas sunoksta, bet ir žiemą, kuriai mama priruošia mūsų taip mėgstamos pomidorų tyrės, padažo, burokėlių ir uogienių. Parduotuvėse taip pat praleidžiu nemažai laiko studijuodama etiketes, domiuosi ekologiškais ir tvariais standartais, kurie padeda pasirinkti tikrai ekologišką ir tvarų produktą. Tvarumas dabar apėmęs visas mano gyvenimo sritis. Žinoma, ne kas akimirką, ne visur pavyksta būti absoliučiai tvariai, bet labai svarbu dėti pastangas. Jei kiekvienas stengsimės kasdien, tikrai pakreipsime mūsų ateitį į teigiamą pusę.

Ar džiaugiatės, jog iš sostinės senamiesčio persikėlėte gyventi į namus, esančius arčiau gamtos?

Taip, gamta yra tikra užuovėja, dovana, įkvėpimas, paguoda ir erdvė, kurioje žmogus atsigauna, pasikrauna. Esu dėkinga, kad gyvename gamtos apsuptyje, kad kasdien galiu mėgautis švaresniu oru, paukštelių čiulbėjimu, mėgautis tyla. Man tai labai padeda atsigauti po intensyvių darbų.

Ar šią vasarą leisite Lietuvoje. galbūt aplankysite pajūrį? O gal leisitės į keliones svetur?

Pajūrį jau aplankiau. Ir pažadėjau jūrai, kad greitai sugrįšiu vėl pas ją (šypsosi – red.). Jūra yra mano stichija. Pabuvus prie jos, atrodo, dingsta visi rūpesčiai, vėjas išpučia mintis ir ateina tikras poilsis. Man pakanka tiesiog būti ten, girdėti, kaip bangos atsitrenkia į krantą, šnara augalai, ošia pušys. Tad vykstu ne tik vasarą prie Baltijos. Su šeima turime mėgstamą vietą pajūryje, kur vis nuvykstame, kai norisi, kad vėjas prapūstų mintis, suveltų plaukus, pėdos liestų smėlį, o nuo veido nedingtų šypsena.