5 įdomybės apie bėgimą ir ėjimą: istorijos, kurios įkvepia

Lipimas į dviaukštį autobusą

Ar žinote, kad pirmoji fizinės veiklos forma, kurios naudingumą tyrimais įrodė mokslininkai, buvo ne bėgiojimas ir ne vaikščiojimas, o lipimas laiptais į dviaukštį autobusą?

Praėjusio amžiaus 5-ajame dešimtmetyje britų epidemiologas Jeremy N.Morrisas panoro išsiaiškinti, kuriems autobusų parko darbuotojams gresia didesnė rizika patirti širdies smūgį – dažniausiai sėdintiems vairuotojams ar nuolat laiptais laipiojantiems konduktoriams. Gydytojo stebėjimai parodė, kad konduktorius širdies smūgis ištikdavo dukart rečiau negu vairuotojus.

Atlikti kitų profesijų atstovų tyrimai patvirtino išvadą, kad, norint palaikyti gerą sveikatą, judėjimas yra labai svarbu. Pavyzdžiui, pašto darbuotojams, kurie visą dieną nešiodavo paštą, širdies smūgio rizika buvo mažesnė nei tarnautojams, kone visą dieną sėdintiems prie stalo. J.Morriso darbas padėjo pagrindą šių dienų supratimui apie judėjimo ir širdies bei kraujagyslių ligų ryšį.

Beje, gydytojas visą gyvenimą plaukiojo, kasdien vaikščiodavo mažiausiai po pusvalandį, mynė dviratį. Mirė prieš pat šimtąjį gimtadienį.

Helen Klein istorija

Kalbant apie bėgimą, nuodėmė būtų nepapasakoti Helen Klein istorijos. Moteris dirbo medicinos slauge, augino keturis vaikus, o jiems pradėjus lankyti koledžą grįžo į darbą. Helen vyras, privačia praktika besiverčiantis gydytojas ir aistringas bėgikas, buvo pakviestas dalyvauti dešimties mylių (16 km) bėgimo varžybose. Kad palaikytų penkiolika metų jaunesnį sutuoktinį, šiam iššūkiui ryžosi ir žmona. Dešimt savaičių ji kasdien treniravosi, kol įstengė nubėgti reikiamą atstumą.

Prasidėjo varžybos. Jose dalyvavo 46 vyrai ir tik 4 moterys, Helen buvo vyriausia. Ji laimėjo prizą, skirtą 40-mečiams ir vyresniems bėgikams. Nudžiuginta sėkmės, moteris nusprendė kiekvieną dieną bėgti po tris mylias (5 km), kad palaikytų formą. Vyrui pasiryžus dalyvauti Bostono maratone, žmona neatsiliko ir rengėsi varžyboms kartu. Ji tapo tikra maratonų dalyve, savo amžiaus grupėje yra pasiekusi net 75 pasaulio ir Amerikos rekordus.

Helen norėjo išbandyti įvairias varžybas, nevaržė savęs dėl amžiaus. Štai būdama 75-erių dalyvavo 145 mylių (230 km) bėgimo rungtyje Himalajų kalnuose. Sėkmingai įveikė 143 mylių nuotolį daugiadienėse etapinėse varžybose Peru Anduose, pasiekė rekordą 2009 m. vykusiame maratone ir kituose. Ji yra dalyvavusi 90 maratonų, 143 ilgų distancijų bėgimo varžybose ir daugybėje nuotykių lenktynių, kuriose leidžiamasi virve, plaustais plaukiama kalnų upėmis ir atliekamos kitokios užduotys.

Ne tik nuo infarkto, bet ir nuo vėžio

Vokietijos sporto medicinos gydytojo Ernsto van Aakeno nuomone, ilgų nuotolių bėgimas – efektyvi priemonė ne tik nuo senatvės, nutukimo ir infarkto, bet ir nuo mirtino žmogaus priešo – vėžio. Jo teorija pagrįsta vėžinių ląstelių medžiagų apykaitos tyrimu. Ją patvirtino Nobelio premijos laureatas profesorius Otto Warburgas, kuris nurodė, kad sveikose organizmo ląstelėse vykstant medžiagų apykaitai sudega kraujyje esantis cukrus. Šiam degimui reikia oro, tiksliau, deguonies.

Į žmogaus organizmą deguonis patenka per plaučius, paskui kraujas išnešioja jį po visas ląsteles. Smegenys, kaip ir kūno raumenys, nuolat reikalauja deguonies ir kraujo. Kuo labiau lavėja raumenys, tuo daugiau deguonies patenka į organizmą. Jeigu kuri nors iš 60 bilijonų mūsų kūno ląstelių negauna reikiamo kiekio deguonies, ląstelėse prasideda į rūgimą panašus procesas, pasibaigiantis ląstelių išbrinkimu.

Labai paprastas būdas sustiprinti kraujo apytaką ir ląsteles aprūpinti deguonimi – bėgimas. Naujosios Zelandijos bėgikų treneris Arthuras L.Lydiardas nurodo, kad, gydytojų nuomone, pusvalandis bėgimo ristele lygiareikšmis 2 val. bet kurių kitų pratimų, atliekamų širdies tonusui ir plaučių efektyvumui padidinti.

Taigi akivaizdu – jei norime, kad širdis veiktų kaip šveicariškas laikrodukas, privalome ją treniruoti: daug judėti, vaikščioti, bėgioti ar kryptingai sportuoti. Mankštindami visą organizmą, kartu treniruosime ir širdį. Reguliariai sportuojant, sustorės širdies sienelės, sustiprės širdies raumens skaidulos, tokia širdis daugiau kraujo perpumpuos į vidaus organus, pailgės pauzė tarp susitraukimų. Širdies raumuo bus geriau maitinamas, jos darbas pasidarys ekonomiškesnis. Itin didelį efektą širdžiai duoda ilgas lėtas bėgimas tolygiu tempu.

Sportinio ėjimo pradininkai

Ėjimo, vėliau pradėto vadinti sportiniu ėjimu, tėvyne laikoma Didžioji Britanija. Kaip teigia britai, ėjimas tapo sporto šaka XVIII a., o gal dar anksčiau, kai vyko varžybos dėl piniginių prizų. Kita vertus, ir kitos šalys kartais teigia, kad gali būti ėjimo pradininkės.

Iš ėjimo sporto istorijos yra žinoma, kad seras Robertas Carey 1589 m. nuėjo iš Londono į Berviką (342 mylių) ir iškovojo stambų piniginį prizą. Karalius Čarlzas II taip pat domėjosi ėjimu. 1670 m. jis su visa svita stebėjo, kaip lordas Digby basas stengėsi įveikti 5 mylias (8047 m) per 1 valandą, tačiau pavėlavo 30 sek. ir žadėtų 50 svarų negavo.

Gydytojų nuomone, pusvalandis bėgimo ristele lygiareikšmis 2 val. bet kurių kitų pratimų, atliekamų širdies tonusui ir plaučių efektyvumui padidinti.

Škotas Robertas Barclay Allardice‘as, žinomas kapitono Barklajaus vardu, dažnai tapdavo ėjimo ir bėgimo varžybų nugalėtoju. 1809 m. jis susilažino, kad per 1000 valandų nueis 1000 mylių (1609 km). Įveikęs šį atstumą per 12 parų, gavo prizą – 1000 ginėjų. Dabar prilygtų 1050 JAV dolerių sumai, bet tada buvo dideli pinigai.

XIX a. tapo populiaru pėsčiomis įveikti per 100 km atstumus. Mėgstamiausi maršrutai: Viena–Berlynas (578 km), Paryžius–Belforas (496 km), Turinas–Marselis–Barselona (1100 km).

Na, o pirmasis oficialus Anglijos ėjimo čempionatas įvyko 1867 m. Nugalėtoju tapo E.Chambersas, 7 mylias (11 km 265 m) nužingsniavęs per 1:00:28,0.

Ilgiausia kelionė pėsčiomis

1998 m. kanadietis Jeanas Beliveau po didžiulio uragano prarado ne tik verslą, turtą, bet ir pasitikėjimą savimi, gyvenimo džiaugsmą. Vyras visais būdais bandė kapstytis iš sunkios padėties: susirado naują darbą, pradėjo bėgioti, bet slegiančių minčių nepavyko atsikratyti. Jautėsi sutrikęs, užspeistas į kampą ir išsigandęs, kad negalės išlaikyti konkurencijos apimtame pasaulyje.

„Mane visada traukė pinigai – vienintelis būdas išsilaikyti mūsų šiuolaikinėje visuomenėje. Nes joje, jei nesugebi uždirbti pinigų, esi niekas. Buvo tik dvi išeitys – mirtis ar bėgimas nuo tokio gyvenimo. Tačiau, jei bėgimas, tai tik beprotiškas, kraštutinis, kupinas pavojų. Praradau savo sielą. Reikėjo leistis į kelionę jos ieškoti.“

Ir Jeanas Beliveau pėsčiomis iškeliavo... aplink pasaulį. Ryžtas ir drąsa nenuėjo perniek – apkeliavęs 6 žemynus jis padarė tiek atradimų, įgijo tiek naujų draugų, tapo daugybės smagių, o kartais ir pavojingų situacijų dalyviu, kad būtų buvusi tikra nuodėmė įdomiausių nuotykių ir potyrių nesurašyti į dienoraštį. Taip gimė didelio populiarumo sulaukusi knyga „Pėsčiomis aplink pasaulį“ (Lietuvoje ji išleista 2014 m.).

Užrašas ant viršelio byloja, kad per vienuolika metų trukusią kelionę įveikta 75,5 tūkst. kilometrų, aplankyti 6 žemynai, 64 šalys ir sunešiota net 54 poros batų. Vyro išsikeltas iššūkis yra laikomas ilgiausia kelione aplink pasaulį pėsčiomis.

Remtasi G.Stone „Sveiko gyvenimo paslaptys iš viso pasaulio“, parengė Dalia Aleknienė.