Dovilė Filmanavičiūtė. Rasti savo užuovėją
Plaikstomi skersvėjų, skaudančiomis gerklėmis nuo šūksnių ir širdimis nuo ramybės ilgesio labiausiai. Mes privalome surasti sau vietos pabūti tyloje. Kad ir triukšmingoje iš pirmos pažiūros, tačiau ypač spengiančioje savo vidinėje tyloje. Tam, kad vietos atlaisvėtų ne aplinkui, o ten kažkur giliai. Kad taškai ant „i“ susidėliotų. Kad galėtume atlapai dalinti save didžiulėmis porcijomis iš naujo – tokia man atrodo buvimo prasmė. Niekada nelaikyti tik sau ir visada uždegti šviesą taip ryškiai, kad iš paskos galėtų sekti tie, kuriems užuovėjos kaip tik labiausiai ir trūksta.
Aš tokią radau.
Vidury Vilniaus gatvės, kur ypač naktimis kiekviename noriai prabunda paauglystė ir jos nuodėmės suliepsnoja laužais visu pajėgumu. Kur niekas nebeskaito kaip kadaise ir knygų neaptarinėja. Nebent širdies eilutes cituoja, giliai spoksodami vienas į kitą iš skirtingų baro pusių.
Kur, tamsiais laiptais užšuoliavus į tik privilegijuotiesiems skirtus didžiulius, sunkius langus, sužydi į veidą skalsiausi kaštonai, savo baltų žiedų kekėmis pakylėjantys suptis ant gražiausių miesto pilnačių.
Aš radau savo užuovėją. Nes nepamenu kada buvau šitaip jos išsiilgusi.
Ir kada buvau dar labiau pavargusi. Nuo bėgimo septynmyliais batais, nuo per dažno kirbėjimo „ar tikrai čia aš“, nuo minios mane kaip drebulę į visas puses draskančių žmonių, nuo visų jų poreikių, lūkesčių ir reikalavimų.
Reikalavimų, kurie kaip atsilupusios senos mano užuovėjos sienos, pridengiamos dailučiais vintažiniais natiurmortais. Juk kam skyles lopyti, jei jos daug greičiau užsidangsto auksiniais rėmais. Mažiau vargo, o ir niekas netikrins, galit būti ramus.
Kai savo užuovėją vidur Vilniaus gatvės atradau taip giliai, kad galėjau viena koja liuoksėti jos tamsiais laiptais užsimerkusi, labai giliai suvokiau, iš kur tas poreikis.
„Tu skubi su lūkesčių karta – būti geriausiems, spėti su dirbtiniu intelektu, neleisti savęs pasivyti, spausti vieniems kitus be atodairos. Tu tobula, nes esi tokia netobula. Argi to dar nesupratai?“ – penktadienio naktį man į ausį sako moteris raudonom lūpom.
Kai svirs rankos, kai nerasite nė menkiausios priežasties būti iš naujo. Raskite savo vietą nurimti. Kad ir pačiais paaugliškiausiais būdais.
Ir tą akimirką su visais savo netobulumais nukrentu į kampą. Norėdama pabūti toje spengiančioje vidinėje tyloje. Ir vietoj savęs iš to kampo paleisti nevaldomą paauglę. Besikabarojančią turėklais, palaidais plaukais, nubalnotais keliais, šildančią flomasterius delnuose, nes tik taip jie ryškiai piešia ant sienų. Su visais ir su niekuo tuo pačiu metu. Laisvesnę nei visada, nes prieblandoje ir neatsakingam juoke vidiniai nesusivokimai neatlaiko ir subliūkšta
amžiams...
Kai apsidarau aplinkui – pilnos užuovėjos kertės tokių. Ilgesingai žiūrinčių vieni į kitus ir tarsi klausiančių „ar ir tu taip jautiesi?“ Ar ir tu jautiesi kiek atskirtas nuo žemės, mielas drauge? Ar ir tau pastaruoju metu vienintelis atspirties taškas yra ta kylanti saulė ir jos spindesys, primenantis, kiek daug per tuos keistus reikalavimus pamiršom pamatyt aplinkui? Ir ar jau greitai ateis ta diena, kai užuovėjų duris norėsis uždaryti iš kitos pusės iki kitų kartų, kai vėl labai reikės patylėti viduje ir pašūkauti išorėn?
Kai baisiausiai kreiva skylė žiojės jūsų viduje ir atrodys, kad aplinkui prasidėjęs baisus šimtametis karas. Kai svirs rankos, kai nerasite nė menkiausios priežasties būti iš naujo.
Raskite savo vietą nurimti. Kad ir pačiais paaugliškiausiais būdais. Ir pamatysite, kaip greit užderės dosniausi jūsų sielos vaisiai. Nė rugpjūčio laukti nereikės. O tie mano užuovėjos kaštonai ir jų žiedų kekės... Juk tereikia kartais juos susapnuoti.
Bučkiai.