Erika Umbrasaitė. Turistai – nelaukiami svečiai

Jau įsivaizduojate kaip slampinėsite Barselonos gatvėmis ir svaiginsitės Viduržemio jūros garsais, kvapais ir virtuve? Arba kaip po Venecijos dangumi, apsvaigę nuo pastatų grožio ir to, kas yra su lengvais burbuliukais, bet uždraustas minėti, dar ir dar kartą prisipažinsite meilę ir be jokio blaivaus proto krislelio lengvabūdiškai pažadėsite, kad tai truks amžinai?

Būtų nuostabu, jei ne vienas mažas, bet didelis BET... Jūsų ten niekas nelaukia...

„Tai ne turizmas, o invazija!“, „Turistai – lauk!“, „Jums tai – prabangios kelionės, man – vargana kasdienybė“, „Butai turistams atima namus iš šeimų“ – tokius grafičius pamačiau tik atvykusi į Barseloną pernai. Romoje žavus pagyvenęs padavėjas mus aptarnavo, sakykime, gana šiltai. Bet kaip nušvito jo veidas, kai į restoraną įėjo dvi tikros italės, – jis akimirksniu net atjaunėjo, liuoktelėjo it kokia gazelė link jų ištiesęs itališką valgiaraštį ir koketuodamas kelis kartus perklausė, ar tikrai esančios „italiano italiano“?

O šiemet Venecijoje, tik įžengusi į „Airbnb“ išnuomoto butuko pastatą, laiptinėje vietoj atsako į savo „Buon giorno“ išgirdau piktą kaimyno šnypštimą. Jis tyliai it prakeiksmą kažką murmėjo greičiausiai venecijietišku dialektu, nes vienintelis žodis, kurį supratau, buvo paniekos persunktas „turista“. Įspūdį, kad tarp mūsų niekada neįsivyraus „amore“ – meilė, tik dar labiau sustiprino ant šio elegantiško vyro buto durų kabantis nemažas skelbimas: „Mes čia gyvename. Venecija priklauso mums. Turistai, nesielkite kaip kiaulės arba dinkite lauk“. Tą dieną daviau sau žodį kiek įmanoma rečiau naudotis „Airbnb“ paslaugomis, nes nenoriu būti varstoma piktų žvilgsnių už viešėjusių prieš tai nuodėmes.

Venecijos, San Sebastiano, Barselonos ir kitų Europos miestų gyventojai labai pavargo nuo girtų turistų dainų iki paryčių, nuo „pakrikštytų“ namų kampų, nuo dangų siekiančių būsto ir pragyvenimo išlaidų. Be to, jie piktinasi ne tik suprastėjusia gyvenimo kokybe, bet ir tuo, kad gimtieji miestai, pataikaudami masiniam turizmui, amžiams praranda savo veidą ir autentiką, ką, beje, pastebi ir patys turistai.

Venecija išleido taisykles turistams – šie gąsdinami baudomis už valgymą ant bažnyčių laiptų, pernelyg atvirą aprangą ar šokinėjimą į kanalus. Milanas, pasipiktinęs tiek vietinių, tiek lankytojų nemandagumu ir asocialiu elgesiu, kai kuriuose rajonuose uždraudė greitojo maisto užkandines ant ratų, asmenukių lazdas, be to, ten negalima turėti, neštis ar palikti gatvėje gėrimų skardinių ar stiklinių butelių. Venecija, neapsikentusi spūsčių lankytinose vietose, įsteigė žmonių skaičiuotojų-stumdytojų etatus darbuotis ant Rialto tilto ir priešais Atodūsių tiltą. Aš ramiai sau sėdžiu apsnūdusiame Isižake ir džiaugiuosi, kad nei čia, nei snobiškame Bordo dar neklaidžioja masinio turizmo šmėkla, o atvykę žmonės ieško autentikos, ją randa ir, santykinai, bent jau kol kas, gerbia.

Visos šitos istorijos paradoksas – kad dauguma šių vietovių gyvena būtent iš turizmo, taigi kaip ir nelogiška būtų kąsti į ranką, kuri maitina. O mums, turistams, belieka iškelti baltą taikos vėliavą ir prieš keliones dar ir dar kartą perskaityti mandagaus elgesio vadovėlį, pirkti vietos amatininkų gaminius, gerti kavą ne „Starbucks’e“, o šeimai priklausančiame mažame bistro. Ir prisiminkime Konfucijų, raginusį nedaryti to, ko nenorėtum, kad tau darytų. Smagių vasaros kelionių!