Giedrė Valavičiūtė, iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ įkūrėja sako, kad moterys turėtų labiau išsilaisvinti iš rėmų ir vyraujančių standartų. „Kovo 8-oji aktualesnė buvo tais laikais, kai moters teisės visuomenėje buvo minimalios, bet ir dabar jos ieško būdų, kaip tapti laimingomis. Ir šiais laikais moteriai svarbiausia būti visaverčiu žmogumi“, – įsitikinusi Giedrė.
Su kuo jums asocijuojasi Kovo 8-oji?
Man asmeniškai Kovo 8-oji visada atrodė gėlėmis puošta diena. Būtent taip ji nuo vaikystės man asocijuodavosi – daug daug gėlių. Net mokykloje berniukai dovanodavo gėles mergaitėms ir tą dieną nustodavo tampyti kasas bei žnaibytis. Ir galbūt juokingiausia tai, kad nei vieni, nei kiti labai nesigilindavo, kokia tai šventė.
Trys žodžiai, kuriuos Kovo 8-ąją turėtų sau pasakyti kiekviena moteris: „Aš myliu save.“
Kaip manote, ką apskritai ši šventė reiškia šiuolaikinėms moterims?
Aš manau, kad net dabar, kai internetas toks visagalis, ne visos moterys iki galo žino, kokia tai diena, kokia jos kilmė ir kodėl visi būtent šią dieną sukrunta. Daugumai tai tiesiog graži tradicija, kai gauna gėlių už moteriškumą, o kitoms tai šiek tiek gilesnę prasmę turinti diena, kai pažymimas moters ekonominis, socialinis ir politinis indėlis į visuomenę.
Žinoma, iš kitos pusės, ši šventė buvo žymiai aktualesnė tais laikais, kai moters teisės visuomenėje buvo minimalios. Tačiau ir šiais laikais moteriai svarbiausia jaustis visaverčiu ir lygiateisiu žmogumi.
Ar galėtumėte apibūdinti moteriškumą? Kokia moteris jums – moteriška?
Nelabai galiu apibūdinti moteriškumo. Net jei ir bandyčiau, tai išeitų tik kažkokio vieno tipo apibrėžimas. O aš visiškai nenoriu moterų sprausti į moteriškumą atspindinčius standartus. Kiekviena esame savaip moteriškos. Būtent taip, kaip tą sąvoką suprantame. Aš esu moteriška tuomet, kai jaučiuosi žmogus, o ne akcentuojama mano lytis.
Moters vertė neturi nieko bendro su išoriniu grožiu, vyrų skaičiumi gyvenime, darbine pozicija, turimų pinigų kiekiu banke ar pagimdytų vaikų skaičiumi.
Ką jums reiškia visuomeninė veikla, susijusi su moterimis, pavyzdžiui, jūsų iniciatyva „Dydis nesvarbu“?
Man labai smagu, kai moterys išeina iš savo susikurtų apibrėžimų ir ieško galimybės tobulėti, nepriklausomai ar rengtų parodą, vadovautų vyrų kolektyvui ar augintų vaikus.
Šiuo metu moterys spraudžiamos į daugybę standartų: tiek išvaizdos, tiek elgesio. Kaip patartumėte išlikti tvirtai?
Kasdien susiduriame su begale situacijų, kurios mums kelia pyktį, nerimą, baimę, gėdą, pavydą ir pan.
Dažniausiai problema ne kiti, bet mes patys. Tai, kaip projektuojame mintis, kiek neigiamoms mintims leidžiame mus valdyti, diktuoti žaidimo taisykles ir formuoti jausmus ne tik apie save, bet ir aplinką. Juk, jeigu visą laiką pati save vadinsiu kvaila ir mąstysiu, kad man nepasiseks bei jausiuosi nelaiminga, tuomet jokie pasaulio burtai to nepakeis. Nebent aš pati viską apversiu aukštyn kojomis ir į pasaulį bei pačią save pradėsiu žiūrėsiu iš teigiamos perspektyvos.
Todėl mano patarimas būtų stebėti save ir nepasiduoti išorės diktuojamoms normoms bei madoms. Nes viskas turi tendenciją kisti, kaip vėjas: vieną akimirką jis rytinis, o kitą – jau šiaurinis. Jeigu atsiduosite jo kryptims, tai būsite lengvai nupūsta ir jausitės pasimetusi. Turėkite stiprią ir lengvai nepalaužiamą vertę, kurios nenupūs joks vėjas. Ir kai kalbu apie vertę, tai nieko bendro neturi su išoriniu grožiu, vyrų skaičiumi jūsų gyvenime, darbine pozicija, turimų pinigų kiekiu banke ar pagimdytų vaikų skaičiumi. Ieškokite to, kas mažiausiai kinta.
Jūsų projektas „Dydis nesvarbu“ įkvėpė daugybę moterų, kaip jį sugalvojote?
Sugalvojau labai atsitiktinai, kai pamačiau, kad užsienyje daug moterų turi tinklaraščius, kuriuose kalba apie savivertę ir meilę sau. Jos rodo, kaip mėgaujasi kiekviena akimirka gyvendamos savo normaliame kūne. Dalijasi išgyvenimais ir patirtimi siekdamos padėti kitoms moterims, kurios ieško pagalbos.
Užsienyje daug moterų turi tinklaraščius, kuriuose kalba apie savivertę ir meilę sau. Jos rodo, kaip mėgaujasi kiekviena akimirka gyvendamos savo normaliame kūne.
Deja tokių tinklaraščių neradau Lietuvoje. Todėl ir sugalvojau, kad aš galiu pasidalyti savo patirtimi bei kasdienėmis akimirkomis su visomis, kurioms savivertės klausimas yra aktualus. „Dydis nesvarbu“ man yra galimybė paneigti mitus apie nestandartinių formų žmones ir parodyti, kad žmogaus kūnas yra jo karalystė, kurioje jis pats tvarkosi. Už tai jis negali būti diskriminuojamas ar pašiepiamas.
Aš manau, kad drabužių dydis, kūno formos yra kiekvienos moters ir vyro reikalas. Jeigu nori ir jaučia, kad dydis svarbus ir nori jį koreguoti, tai kodėl ne, tai asmeninis reikalas. Bet mano nuomone, yra labai svarbu savo norus atsijoti nuo aplinkos primetamų norų ir poreikių.
Ką patartumėte moterims, kurios nepasitiki savimi (išvaizda, pasiekimais, gyvenimu ir pan.)?
Patarčiau pradėti nuo savęs. Skaityti psichologinę literatūrą, atsisakyti priemonių, kurios jas verčia būti standartais, ir ieškoti kuo daugiau pozityvių pavyzdžių.
Trys žodžiai, kuriuos Kovo 8-ąją turėtų sau pasakyti kiekviena moteris?
Aš myliu save.