Auksinė vaikystė vienoje turtingiausių Lietuvos šeimų ir graži ateitis, kurioje stovėjo svajonių restoranas, visi buvo turtingi ir laimingi. Pasaką nutraukė šūvis. Šūvis į save. Kraujo ir parako kvapas, kurio jaunasis Genadijus KONOPLIOVAS (36) negali pamiršti iki šiol.
- Originalaus pusryčių baro savininkai: „Pas mus žmonės ateina dėl atmosferos“
- Inga ir Arūnas Valinskai: „Per trisdešimt santuokos metų ne kartą mėginome skirtis. Bet šiandien esame laimingi!“
- Grožio formulė pagal Agnę Grudytę: „Nesu iš tų, kurios gali valgyti viską iš eilės“
- Inga ir Darius Budriai. Dvidešimt metų drauge vainikavo ir priesaika prieš Dievą
- Simona Starkutė atvirai apie dabartinę meilę: „Mūsų draugystė – be didelių dramų“
Jo tėvas buvo laikomas turtingiausiu Lietuvos žmogumi, bet sūnui teko sykiu su tūkstančiais lietuvių iš vargo emigruoti į Airiją. Kai Vilniuje, Žvėryne, atidaryto bistro „Riekė“ savininkas ištiesia ranką ir prisistato: Genadijus Konopliovas, apima déjà vu jausmas. Prieš save ranką pakėlusio bankininko sūnus, gavęs ne tik garsią tėvo pavardę, bet ir vardą, savo laimę kuria iš naujo. Prieš dvidešimt metų, vieną karštą birželio dieną, banko „Tauras“ savininkas Genadijus Konopliovas, prokuratūrai iškėlus baudžiamąją bylą, pasitraukė iš gyvenimo, palikdamas žmoną ir tris vaikus. Jaunėliui, Genadijui, likimas lėmė pirmam atverti tėvo miegamojo duris...
Jūsų pavardė žmonių nebaugina?
Yra dar keletas žmonių tokia pačia pavarde ir vardu. Niekada negalvojau pavardės keistis, nesigėdiju jos. Niekas manęs nepažįsta, gyvenu visiškai paprastą gyvenimą. Neliko jokio tėvo šešėlio, tėtis – tik manyje, mano prisiminimuose. Neturiu jokių priešų. Ramiai gyvenu, esu paprastas eilinis žmogelis.
Bet jūsų vaikystė buvo kitokia?
Tada nesupratau, bet ji buvo auksinė. Kad mano šeima kitokia, nejaučiau, man viskas buvo įprasta, juk taip gyvenau nuo mažens iki šešiolikos metų, o tuo gyvenimo laikotarpiu gyveni savo pasaulyje, tau nerūpi statusai. Gyveni, nieko netrūksta, bet kas prieinama. Galėjau sau leisti viską. Dabar būčiau vadinamas auksinio jaunimo atstovu. „Mama, reikia dviračio.“ – „Gerai, nuvažiuokim, nusipirksim.“ – „Tėti, važiuojam su draugais į Palangą, reikia pinigų.“ Duoda. Kiek – neatsimenu, nes nežinau, tuomet buvo litai ar talonai. Bet leisdavau juos su protu, nereiškia, kad už visus mokėdavau. Jausdavau, kad galiu leisti daug daugiau nei draugai, todėl parsiveždavau pinigus atgal. Tik dabar supratau, jog dauguma draugų buvo kartu tik todėl, kad turėjom pinigų. Kiek jų išliko iki šių dienų, galima ant pirštų suskaičiuoti.
Nejaugi visai nesitaškydavote pinigais?
Aišku, buvo pasitaškymų... Keturioliktas gimtadienis garsiausiame Vilniaus naktiniame klube, į kurį įleisdavo tik nuo dvidešimt vienų. Vyrai su dviejų pirštų storumo aukso grandinėmis stovi eilėje, o aš, keturiolikmetis, su draugais įeinu be eilės. Ten manęs net neklausdavo metų. Nežinau, gal pažinojo. Tik pamenu, kad, kai berniukai su grandinėmis ir nešiojamaisiais telefonais, tokiais dideliais, su antenomis, bandydavo prie mūsų kompanijos kibti, iš kažkur atsirasdavo tėvo banko apsaugos darbuotojai. Tuo metu nesupratau, bet, ko gero, tėvas rūpindavosi mano saugumu. Kaip kitaip tie žmonės atsidurdavo ten, kur aš? Kaip iš oro, bumpt, ir yra. Ir ne kartą. Gal ir nuolat lydėdavo, bet aš to nematydavau. Manau, tėtis norėdavo apsaugoti mane nuo visko.
Į mokyklą nelydėdavo?
Paveždavo į mokyklą Žvėryne, pakeliui į darbą, savo linkolnu. Prieky važiuodavo džipas su apsaugos darbuotojais, paskui – mūsų limuzinas ir dar devintukas iš galo, vėl su apsauga. Kai važiuoji į sankryžą, džipas stabdo eismą, linkolnas pravažiuoja, tuomet devintukas blokuoja eismą ir visi grįžta į rikiuotę. Mažam man labai patiko – kaip iš filmo. Visa mokykla matydavo, kaip mane atveždavo, sustodavome prie paradinio įėjimo. Niekam tai nerūpėjo, gal tik mokyklos direktorei, kuri kliančydavo iš tėvo kokių nors bulvių mokyklai. Tėvas negailėjo labdaros. Žvėryno mokykloje mokiausi iki devintos klasės, paskui, tėvo paskatintas, įstojau į kulinariją.
Ne ekonomika, ne teisė... Ar virtuvės mokslai nebuvo tėvo bausmė?
Ne, tikrai ne. Jis matė, kad man patinka darbuotis banko restorane, todėl, kai baigiau mokyklą, pastūmėjo į mokslus, kad šunkeliais nenueičiau. Tėvas sako: yra vieta, trauka, eik, bandyk, mokykis, turėsi specialybę, kurios reikės visada. Bet, kaip jis pats rašė savo knygoje, restoranų biznis niekada neatneš milijonų. Beje, tėvas užsiminė, jog restoraną padovanos! Ir pats norėjau profesijos, netraukė mokslai, nesakau, kad kvailelis buvau, bet mokytis man nepatiko. Baigęs profesinę, gavau penktos kategorijos diplomą ir tai buvo olialia, rimtas virėjo pažymėjimas. Dabar kaip tualetinis popierius, bet tuomet rodė, kad gali ne tik bulves skusti.
Nebuvau problemiškas vaikas, gyvenau paprastą paauglio gyvenimą: eidavau sportuoti, važinėdavau riedučiais, dviračiais, mėtydavau bambioškes, krėsdavau įvairias zbitkas, kartingu po Žvėryną važinėdavau. Buvau reiveris ir reperis, ramiai gyvenau klausydamasis hiphopo. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, pradėjau dirbti tėvui priklausančio „Tauro“ banko restorano virtuvėje.
Kaip tėvas savo jauniausiam sūnui leido indus plauti?
Man pačiam patiko, turėjau visko išmokti. Virtuvėje yra hierarchija – pradedi nuo plovėjo ir, jei sugebi, lipi į viršų. Aišku, visi žinojo, kas aš toks. Nepatikdavo man, kad, einant koridoriumi, visi sveikindavosi kaip su Dievu. „Ai, baikit, – sakau, – aš gi savas, dirbam kartu.“
Žinia, kad tėvas nusišovė, jus ir pasiekė dirbant banko virtuvėje?
Dirbau restorano virtuvėje, rūsy. Kaip dabar atsimenu, po dvylikos penkiolika atbėga mama į apačią, sako: tėvas šaudo, bėgam žiūrėt, kas vyksta. Nubėgu į viršų, atidarau miegamojo duris ir matau... Tada jaučiu, kad kažkas paima mane už pakarpos, meta į koridorių ir – bum – užtrenkia duris. Pasirodo, vyresnysis brolis ką tik grįžo... Net nespėjau užeiti. Pusę pirmos šią žinią jau pranešė per žinias. Tos dienos, to momento kvapą, specifinį parako ir kraujo mišinio kvapą aš ir dabar pajausčiau grįžęs į įvykio vietą. Viskas užsifiksavo giliai ir niekur nedings.
Kaip su tuo išmokote gyventi?
Paprastai, nes nieko negali pakeisti. Gyveni kaip gyvenai, o laikas užgydo visas žaizdas. Jei būčiau buvęs mažesnis, nebūčiau atsiminęs, o dabar viskas liko atmintyje. Belieka džiaugtis tuo, ką sukūriau po tėvo žūties.
Atsimenate, kaip reikėjo išeiti iš namų?
Po tėvo mirties tris dienas praleidau brolio namuose, savo namuose negalėjome būti, vyko patikrinimai, matavimai, tikrinamos versijos, gal jį kažkas nušovė. Paskui viskas buvo atiduota, išdalinta, neliko nieko, tik džiaugėmės, kad mus paliko ramybėje ir galime paprastai gyventi. Po tėčio mirties likom tik su skolomis. Visas turtas buvo areštuotas skoloms padengti.
Pykote ant tėčio, kad taip padarė?
Pykau. Galvojau – kaip tu taip galėjai? Kodėl taip padarei? Bet atsakymo nebus, jis dingo amžiams su juo. Tuo metu iš jo buvo atimtas pasas, kad neišvyktų iš Lietuvos, gal tai jį labai jaudino. Visa šeima galvoja, kad, jei būtų pralaukęs įtemptą momentą, būtų apsiraminęs. Kaip „Riekės“ šeimininkas, aš jį suprantu. Jei mano verslą bandytų sužlugdyti, kištų kojas, atiminėtų ir kokios nors instancijos neleistų plėstis, nervinčiausi. Bet nusišauti nėra išeitis.
Kokį tėvą atsimenate?
Dirbantį. Rašantį non stop. Dirbantį, dirbantį, miegantį ir vėl dirbantį, rašantį, skaitantį laikraščius. Jokių atostogų kartu. Su mama išvažiuodavome į Palangą kelioms dienoms ar į sodą. Jokių užsienių, jokių Maldyvų, nes jam nebuvo kada. Tikrai galėjom tai sau leisti, bet tėvas nenorėjo. Tai, ką darė ir kuo vertėsi, jam buvo viskas. Jam, ko gero, atrodė, kad jei verslą paliks, viskas sugrius. Baisi baimė, kaip ir man dabar, sukūrus savo verslą.
Kaip gyvenote po tragedijos?
Mamai sušlubavo sveikata, ji daug laiko praleisdavo ligoninėse, grįžome į savo pirmąjį butą Žvėryne. Aš ieškojausi darbo. Ėjau bandyt laimės į tuo metu labai populiarų restoraną „Freskos“. Pirmą dieną dreba kojos, o šefas sako: šiandien viską rodau, rytoj dirbi tu. Nesugebi – išmetam iš darbo. Pradirbau tame restorane pusketvirtų metų. Po „Freskų“ perėjau į „Pabo Latino“, paskui – į „Fashion TV“. Bet algos vos užtekdavo benzinui ir cigaretėms, o norėjosi ir į miestą, ir į klubą... Atsidarė sienos, spjoviau ir išskridau į Airiją. Už 2,5 tūkstančio eurų įdarbinimo agentūra nugabeno į Airiją ir surado darbdavį. Tai buvo prieš dvylika metų.
Kokia buvo pradžia?
Žiauri patirtis. Mane atvežė į Malingarą, nedidelį miestelį keliasdešimt kilometrų nuo Dublino. Įdarbino kavinukėje, joje vėl viską pradėjau nuo nulio. Apgyvendino su malaiziečiu, beje, puikiu virėju, bendraujame su juo iki šiol. Iš pradžių jaučiausi kaip antrarūšis, į užsieniečius vietiniai žiūri kaip į paprastą darbo jėgą – eik plauk salotas, skusk bulves. Keisčiausia buvo alga, mokama kas savaitę, po 350 eurų! Nespėdavau net pusės jų išleisti, juk į miestą išeiti nesinori visai, nes kalbos nemoki, žiūri į tave kaip į indėną, skiriesi nuo jų išvaizda (ten dauguma ryžikai) drabužiais, viskuo. Kiekvieną dieną tas pats: darbas – namai. Nueini į paštą, nusiperki kortelę, paskambini iš automato mamai, pasakai, kad viskas gerai ir kad paskambinsi po mėnesio. Jau šeštą ryto būdavau darbe, nes kavinė kepdavo savo duoną. Savaitgaliais su kambarioku žiūrėdavome teliką, jis mane mokydavo anglų kalbos. Jam išsikrausčius, atvažiavo mano draugų, prasidėjo tikras gyvenimas. Kiek pabuvęs, pusmečiui grįžau į Lietuvą, bet, pamatęs, kad čia nieko gero, niekas nepasikeitę ir nepasikeis į gerą pusę, apsisukau, sėdau į mašiną, ir vienas išvažiavau į Airiją. Jau dešimčiai metų, iki praėjusios liepos.
Ir vėl ieškojote darbo?
Prieš išvykdamas paprašiau kolegos padalinti mano CV, iš karto paskambino iš vieno Malingaro restorano ir pakvietė. Davė gerą atlyginimą, pamatė, kad gerai dirbu, vis keldavo kaskart po penkiasdešimt eurų. Ten susipažinau su daug lietuvių, su jais bendrauju iki šiol. Daug keliavau po pasaulį, buvau Tailande, Malaizijoje, Ukrainoje, Ispanijoje. Į Lietuvą grįždavau Naujiesiems metams, nes pasiilgdavau šeimos ir... fejerverkų – jie Airijoje uždrausti.
Ten pradėjote ir savo verslą?
Žmogus iš atlyginimo išgyventi negali. Svarsčiau, kuo užsiimti laisvu laiku. Susipažinau su žmonėmis, kurie gaudo žuvis, aplink miestelį bent dešimt ežerų, žuvų – jūra. Pamaniau, kodėl nepradėti rūkyt ungurių lietuviams? Pinigų jie turi, kiša į kojines, lietuviškos prabangos nori. Atsisiunčiau knygutę „Rūkyklos ypatumai“, išstudijavau viską iki smulkmenų. Vietinis kunigas leido savo žemėje – dydžio kaip pusė Žvėryno – pastatyti rūkyklą. Rankas turiu, galiu mūryt, pjaut, kalt, galiu ravėt, kast... Pastačiau rūkyklą. Žuvys išeidavo per pažįstamus, vien restorane dirbo daug lietuvių. Visi žinojo: nori upėtakių, ungurių ar skumbrių – reikia kreiptis į mane. Kai pamatau, kad Lietuvoje šimtas gramų ungurio kainuoja 35 eurus, negaliu patikėti, kas juos čia įperka. Aš už 300 gramų ungurio imdavau 20 eurų. Siųsdavau net į Lietuvą. Milžiniškas jūrinių upėtakių filė pardavinėjau po 12 eurų. Per savaitę prie algos prisidurdavau apie 500 eurų, nors tai buvo tik hobis.
Negyvenau Airijoje taip, kaip kiti imigrantai, kurie savaitę dirba, o savaitgalį prisigėrę vodkės relaksuoja. Aš gyvenau, o ne taupiau. Teko apsilankyt su drauge per jos gimtadienį „Michelin“ žvaigždę gavusiame restorane. Dirbdamas vienoje vietoje bunki, turi keistis ir tobulėti, skaityti knygas. Jei nebūčiau domėjęsis, mano profesija būtų buvusi palaidota. Kūriau naujus patiekalus ir taupiau savo svajonei. Namai buvo užversti virtuvine aparatūra, darydavau net šokoladinius saldainius. Buvau nusipirkęs šokolado mašiną, gailiuosi, kad pardaviau, turėčiau „Riekėje“ puikaus rankų darbo šokolado. Gaila, kad Airijoje, būdamas užsienietis, nesugebėjau atidaryti šokolado fabrikėlio. Net samagoną virdavau iš cukraus, man labai įdomu buvo, ar sugebėsiu pagaminti tobulą gėrimą. Galvodavau, gal gausiu iš to kokio pelniuko. Grįždamas į Lietuvą, išpyliau penkis litrus krištolo tyrumo 85 laipsnių samagono, kad nebūčiau apkaltintas kontrabanda.
Kodėl grįžot?
Turi apsispręsti, ar stengtis dėl svetimos šalies, pasikeisti pasą, teises, pasiimti paskolą ir kurti ten savo gyvenimą, ar grįžti ten, kur tavo šeima, draugai, lietuviai, kur nesi antrarūšis, nesi užsienietis, kuriam daromos kliūtys kuriant savo verslą. Norėjau įgyvendinti savo svajonę čia. Smarkiai dirbau ir taupiau, kad įkurčiau „Riekę“. Pavadinimas, patiekalai jau audėsi mintyse pastaruosius trejus metus. Aišku, čia smaugia mokesčiai, ne taip, kaip Airijoje. Už tiek, kiek sumoku mokesčių, galėčiau algas darbuotojams pakelti, restoraną geriau įrengti. Airiai per pirmuosius metus leidžia įsivažiuoti ir nemokėti mokesčių, netgi skiria buhalterį, kad tavo verslą stebėtų. Prie „Riekės“ daug prisidėjo mano mergaitė Eglė. Mes susipažinome Airijoje, kai išnuomojau savo bute jai kambarį. Po kokio pusmečio – tiksliai neprisimenu – pradėjom bendraut artimai. Jai patiko ten gyventi, gyvenom, gyvenom ir... iki šiol kartu gyvenam. Eglė labai mane palaiko, dirba „Riekėje“ administratore ir yra mano dešinioji ranka. Ji – pirma mano mergina, kurios gimtadienį atsimenu. Ir visas datas, kurios mums svarbios.
Kodėl išrinkote pavadinimą „Riekė“?
Nes kepame savo duoną. Duoną visi Lietuvoje mėgsta, duona dalinamės. Be to, tai lietuviškas pavadinimas, be jokių užsienietiškų „La“, kas labai populiaru. Mano mintis paprasta: maistas nėra stebuklas, aš orientuojuosi ne į kokius prancūziškus šeršė fam fam, kuriuose žmonės gauna kąsnį kažko, o paskui eina nusibaigti į „McDonald’s“. „Riekėje“ – Azija, Prancūzija ir Ispanija vienoje lėkštėje. Bet kartu paragavus tų skonių, tai yra vau – nepakartojama. Perteikiu savo žinias ir patyrimą, darbuotojai patenkinti tuo, kad dirba turėdami geras sąlygas. Draudžiu naudotis kalkuliacijomis (jas turime tik dėl biurokratijos, kuri reikalinga restoranų versle). Jeigu virėjas vietoj 200 gramų kepsnio atpjauna 215, niekas čia jo nemuša. Turi stengtis dėl žmonių, ne dėl šeimininko. To, ką uždirbsiu, į kapus nenusinešiu. Turiu merginą, sūnų, mašiną, turiu kur gyventi, man daugiau nieko nereikia. Svarbiausia, kad būtų iš ko algas mokėti. Noriu stebinti žmones įdomiu šviežiu ir keistu maistu. Štai salotos, kurias visi giria: grikiai su pankoliu, šamu ir jogurto padažu.
Apsilankęs „Riekėje“ maisto kritikas Andrius Užkalnis nebuvo sužavėtas. Buvo smūgis dėl dviejų Užkalnio „žąsų“?
Be kritikos nieko nebus. Jis yra gurmanas ir pasakė savo nuomonę. Tai buvo pirmas nusiskundimas dėl kremzlėtos ėrienos. Bet ėriuko išpjovoje nebūna kremzlių! Makaronai pervirę... Švieži makaronai greitai sugeria grietinėlę ir skysčius, gal, kol padavėjas atnešė, persivirė iš al dente į truputį daugiau. Na, galėjo tris žąsis duot (juokiasi). Nes kai duoda dvi, tai tą vietą suvaro visiškai, kad net nesinori eit. O mes po recenzijos sulaukėme smalsuolių: čia ta vieta, kur Užkalnis suvarė? Užėjo, paragavo, patiko ir grįžta.
Tai dabar esate laimingas, kad svajonė įgyvendinta?
Svajonė neįgyvendinta, viskas tik prasideda. Po metų ar dvejų galima užduoti šį klausimą. Dabar tesu pusiaukelėje, man nereikia šlovės ir garbės, geriau tyliai, bet gerai.
O jei tėvas būtų spėjęs padovanoti restoraną, kurį žadėjo?
Tikrai jis būtų kitoks. Nebūtų reikėję įsigyti inventoriaus, būčiau gavęs patalpas – būtų buvę: imk, prašau. Gal gyvenčiau kitame pasaulio krašte, Havajuose dešreles kepčiau ir dainuočiau, ulia ulia, ulia.
Tėvui spėjote ką nors pagaminti?
Prisimenu kaip dabar: vieną dieną tėvas netikėtai sako: iškepk man kiaušinienės. „O... kiaušinienė... ooo, tėvui, oooo, kiaušinienė...“ – ėmė drebėti rankos. Nusiraminau, čiupau svogūniukų, šoninės ir iškepiau. Jam patiko. Šiaip namuose visada mama darydavo valgyti. Kai mamos nebūdavo, eidavome valgyti į banko restoraną. Tėvas negamino, aistra maistui – iš mamos, ją nuo mažens stebėdavau virtuvėje. Visos mamos skaniai gamina, jų nepermuši. Bet mamos skaniai gamina tik saviems vaikams (juokiasi). Mama iki šiol yra šalia manęs, ji – „Riekės“ gėlių direktorė, čia jas augina, rauna, sodina, laisto, pabūna, pasėdi. Čia jos poilsis.
O koks jūsų poilsis?
Nuo vaikystės su tėvu mėgau šaudyti. Šaudymas – malonumas, relaksacija, ne į žvėris šaudau, į taikinius. Airijoje buvau įsigijęs šautuvą, šaudydavau į monetas, iš šimto metro jau galėdavau pataikyti į cento monetą. Bet grįžtant į Lietuvą teko parduoti už kapeikas, nes Lietuvoje registruoti airišką šautuvą – per didelė biurokratija. Iš šautuvo liko tik taikiklis. Nedaug laisvo laiko lieka, daug dirbam, nuo ryto iki vakaro, kasdien, išskyrus sekmadienį, kai uždarom „Riekę“. Turiu katiną, taip ir gyvename trise su Eglute.
O sūnus?
Sūnus – iš jaunystės, tai atskira istorija. Kol Airijoje gyvenau, nesimatėme, bet, kai grįžau į Lietuvą, jis į „Riekę“ ateina, bendraujam. Esam draugai, jis gyvena kitoje šeimoje. Čia jo teisė, laiko jis mane tėvu ar ne.
Turėjote audringą jaunystę?
Kaip ir visi. Bet dėl nieko nesigailiu gyvenime. Dėl nieko. Tik dėl vieno seno BMW, kurį nusipirkau Airijoje, kurį vėliau teko parduoti už kapeikas prieš grįžtant į Lietuvą (šypsosi)...
