I.Stonkuvienė – apie įsigytą sodybą Palangoje, Tarzaną Vidą ir miestiečių nuotykius kaime

Indrės Stonkuvienės ir Vido Bareikio kasdienybė pastarąjį mėnesį visai neprimena įprasto gyvenimo Vilniuje. Vietoj miesto triukšmo ir skubėjimo – jūros ošimas ir ramybė, darbų maratono – laikas su šeima ir savimi, o vietoj miestietiško komforto – iššūkių kupinos dienos. Visa tai porai dovanoja gegužės pradžioje Palangoje įsigyta sodyba, kurią Indrė, kalbėdama su portalu Žmonės.lt, vadina prabangaus šiuolaikiško kaimo troba.

Tiesa, šis įsipareigojimas ženklina kitą svarbų I.Stonkuvienės ir V.Bareikio santykių žingsnį – sužadėtuves: vyras išrinktajai pasipiršo tą savaitgalį, kai jie gavo sodybos raktus. Per savo gimimo dieną čia Vidui pasipiršo ir pati Indrė. Vis tik pajūrio vasarnamis anaiptol nėra neapgalvotas pirkinys – idėja brendo, o paieškos tęsėsi metus.

„Mūsų svajonė apie nuosavą sodybą brendo palaipsniui. Idėja užgimė per karantiną, kai reikėjo visą laiką praleisti namie, tačiau gamtą labai mėgome ir anksčiau. Būna, kad nusikali ir prireikia restarto – persikrauti, atsijungti, tai gamta padeda energetiškai pasikrauti. Tada jau gali vykdyti savo veiklas, bendrauti su žmonėmis, kažkuo dalintis, mano atveju – padėti jiems. Taigi, norėjome atrasti balansą tarp poilsio ir veiklos. Tas poreikis, noras ilgainiui vis aštrėjo ir pradėjome po truputį ieškoti sodybos“, – portalui Žmonės.lt pasakoja I.Stonkuvienė.

Pora turėjo svarbų kriterijų – jie norėjo sodybos šalia vandens telkinio, kur galėtų maudytis. Jie ilgai ieškojo tinkamo varianto, kol galiausiai jis netikėtai atėjo pats: Indrės vaikystės draugė pakvietė apžiūrėti ir pareklamuoti vos 200 žingsnių atstumu nuo jūros esantį vasarnamį, kuris Indrę su Vidu labai sužavėjo.

„Ši unikali, nuošali vieta mums buvo tikras atradimas, tačiau ją įsigijome tik po metų. Sakoma – svajok, nes svajonės pildosi, o aš sakau, kad dėl svajonių reikia padirbėti. Mums teko padirbėti tiesiogine prasme, nes ne už dyką ir gavome šią sodybą. Vis tik noras ir poreikis privertė jos išlaukti, o pastangos – čia įsikelti“, – dalijasi Indrė.

Moteris juokiasi, kad sodybą vadina kaimu, nes yra asfalto, betono vaikas – tokiame vasarnamyje, kokiame gyvena dabar, ji yra buvusi tik vaikystėje. Vis tik tai nulėmė ne Indrės lepumas, o didžiulė alergija pelėsiui ir žiedadulkėms.

„Laimei, prie jūros tokios drėgmės nėra, tad galiu laisvai mėgautis gamta. Aišku, vasarnamyje, mano miestietiškai vadinamame troba, vyksta įvairiausi nuotykiai. Mano sekėjai sako, kad tai – geriausias vasaros serialas pavadinimu „Miestiečių nuotykiai kaime“, – kikena Indrė.

Ji priduria, kad daugiausiai ekstremalių pojūčių jai suteikia gamtoje knibždantys gyviai, o pirmą naktį naujoje sodyboje ji prilygina patirčiai Afrikoje. Kartą jai teko nakvoti laukinėje Kenijos dykumoje, kur, išjungus šviesą, atsiskleidė visi gyvūnų pasaulio garsai. Lygiai tokie patys potyriai aplankė ir vasarnamyje Palangoje.

„Vidas net tamsoje matė mano pravertas dideles akis. Aš nuolat klausinėjau: „Meile, girdi? Kas čia?“, o jis mane ramino, kad čia pelė, čia uodas, o ten dar kitas vabzdys. Tai tapo tarsi nauju mano posakiu, – juokiasi. – Čia gyvenant atsiskleidė mano vidinis balsas, kuriuo baubiu „Pelėėė“. Aš pati jo išsigandau, o pelė, ko gero, išsigando dar labiau. Visgi antrą kartą susitikus su ta pele aš jau neberėkiau. Pažiūrėjome viena į kitą, tada aš toliau gėriau kavą, o ji kažkur nubėgo. Vidas vėliau užšpakliavo skyles, pro kurias ji išbėgdavo. Matydama visokius plyšius vis dar įsivaizduoju, kas ten galėtų slėptis, tačiau pratinuosi prie to nejaukumo ir mokausi vaikščioti basomis kojomis.“

Tarzanas Vidas ir vaikų savarankiškumo pamokos

Priešingai nei sužadėtinė sodyboje jaučiasi Vidas Bareikis. Indrė jį vadina laukiniu, taip išryškindama jo sugebėjimą tvarkytis gamtoje.

„Vidas šiuo atveju yra visiškas Tarzanas, kuris užkuria pečių, laužą ir įgyvendina kitus mano sumanymus. Kartą, bekuriant krosnį jis pasakė, kad taip užaugo. Jis yra iš Vilnius, tačiau iš tikrųjų užaugo trobelėje su krosnimi, tad jam tie ūkio darbai, basos kojos, žolės ir kiti dalykai nėra svetimi“, – Žmonės.lt tikina socialinių iniciatyvų organizatorė.

Tuo tarpu pati Indrė užima šeimos, namų židinio kūrėjos pareigas. Ji stengiasi vasarnamį kuo įmanoma labiau papuošti ir suteikti jam jaukumo.

„Kai prieš kelias savaites ėmėme tvarkytis, iš karto užsakiau lovas, čiužinius, šilkines paklodes, kambarius išpuošiau lemputėmis ir perkabinau užuolaidas, kad būtų truputį jaukiau. Vis dar turime daugybę reikalų, tačiau šitas kūrybinis procesas labai atpalaiduoja. Tu tiesiog būni čia ir dabar, leidi laiką su vaikais, mėgaujiesi šia akimirka ir negalvoji apie nieką kitą. Turime tikslą kokybiškai pabūti su savo artimaisiais ir tai realizuojame“, – džiaugiasi ji.

Moteris neslepia, kad jai be galo smagu stebėti savo vaikus. Jie labai mėgaujasi šios vasaros galimybėmis ir daug būna prie jūros, laksto basomis kojomis, su kaimynų vaikais kopose žaidžia slėpynes ir gaudynes.

„Cecilija jau patį pirmą vakarą norėjo eiti susipažinti su kaimynų vaikais. Sakiau: „Dukryte, gal dar per anksti“, bet galiausiai atlyžau. Jų amžiaus skirtumas – toks pats kaip tarp Cecilijos ir Prano, tad jie tapo tokia gauja, o dukros iniciatyva net įsirengė vaikų klubą“, – juokiasi I.Stonkuvienė.

Ji neslepia, kad prieš išvykstant į pajūrį labai nerimavo, kad idėja visai vasarai persikelti į kaimą vaikams nebus patraukli. Rūpesčių kėlė ir reikalingų daiktų sąrašas, kuriuos reikėjo vežtis į pajūrį, tačiau kol kas viskas dėliojasi it sviestu patepta.

„Labai priklauso nuo to, kaip tu viską pateiksi. Mes šį etapą vertiname kaip galimybę būti gaiviame, gryname ore, gamtoje, tad vaikai į viską žiūri daug žaismingiau. Būnam, bendraujam, žaidžiam, mokomės savarankiškumo. Pavyzdžiui, mūsų stalas yra mažas, dėl to man tenka maistą ruošti susilenkus, tačiau atžaloms sakau, kad ši trobelė skirta gaminti vaikams, tad kodėl jiems nepradėjus to daryti? Taip juos ir mokau per žaidimo prizmę“, – vaikų auklėjimo metodais dalijasi moteris.

Ji tikina, kad savo vasarnamiu be galo džiaugiasi ir tikrai neplanuoja šią vasarą vykti į užsienį – visus tris mėnesius praleis čia, Lietuvos pajūryje. Moteris pripažįsta, kad iš pradžių ji su Vidu turėjo minčių ir apie sodybą užsienyje, bet galiausiai nusprendė, kad jiems brangiausias savo krašto jausmas.

„Esame patriotai ir manome, kad Lietuvoje yra labai gražių, unikalių gamtos vietų. Labai geras ir tas savas jausmas, kad galime bet kada grįžti prie darbų ir nėra problemų kažkur nuvažiuoti“, – vardija ji.

Sodyboje – išskirtinis laikas sau ir nauji ritualai

Indrė tikina, kad šiuo gyvenimo etapu be galo mėgaujasi. Vasara pajūryje patenkina visų poreikius – tiek jos, tik Vido, tiek vaikų.

„Man labai fainas šitas poilsis, nes visi gali daryti tai, kas jiems patinka. Pavyzdžiui, aš daug dirbu dėl įdegio, tad jei pamatau saulę, greit varau degintis, jei išlenda debesis, bėgu į trobą. Nėra taip, kaip būdavo tada, kai dėl vaikų išvažiuodavome į Turkiją ir „like vergas“ atidirbinėdavome pagal jų norus, būdavome prie baseino, kas Vidui nelabai patinka. Šiuo atveju visi yra patenkinti“, – tvirtina moteris.

Anot Indrės, tai naudinga ir dėl to, nes anksčiau nemokėjo ilsėtis. Vienu metu ji buvo taip įsisukusi į darbus, kad net prašė savo vadybininkės poilsį įrašyti į darbo kalendorių – antraip jam nebūtų radusi laiko.

„Dabar, kai važiuojame į sodybą ne savaitei, o ilgesniam tarpui, neužsisuku kaip voverė rate ir galiu iš tikrųjų pailsėti. Mieste to nelabai įmanoma padaryti, nes tenykštis tempas įtraukia ir nepaleidžia. Pajūryje įsijungia visai kitas režimas ir nebelekiu, viską darau be spaudimo ir galiu balansuoti tarp veiklų, darbų bei poilsio. Visi turėtų paieškoti tokios vietos. Tiesa, kad protas pailsėtų, pirmiausia reikia nusiteikti, kad gali atsijungti, nes esi to verta ir nieko nepraleidi“, – tikina nuomonės formuotoja.

Ji priduria, kad tinkamą nusiteikimą padeda ugdyti kasdieniai ritualai. Indrė įsitikinusi – jie yra privalomi, nes kaip pradėsi rytą, tokia ir bus diena. Laikas, praleistas užsiimant malonumą teikiančia veikla, prisideda prie prasmingos dienos, vėliau – ir prie prasmingos savaitės, o galiausiai padeda nugyventi prasmingą gyvenimą.

„Dažnai mamos, augindamos vaikus, save pameta ir nebesupranta, ką reiškia būti su savimi. Kai tam atsiranda galimybių, jas ima gąsdinti šios mintys, tačiau tai yra būtina. Saviugda domiuosi jau šešerius metus ir tomis taisyklėmis stengiuosi vadovautis kiekvieną dieną, tad ilgainiui išmokau būti su savimi ir mėgautis tuo laiku. Mano vaikai žino, kada mama viena eina pabėgioti, padaryti mankštą arba pasivaikščioti prie jūros. Kai dieną pradedu taip, kaip man norisi, viskas rutuliojasi visai kita nuotaika ir į dalykus, kurie paprastai erzina, reaguoji ramiau“, – svarsto I.Stonkuvienė.

Indrė dalijasi ir dar vienu atradimu – pasikeitusiu gyvenimo prasmės suvokimu. Anot jos, prie didingos jūros praleistas laikas padeda pajusti gamtos galią ir žmogaus laikinumą.

„Viskas atrodo ir labai prasminga, ir visai neprasminga. Tu suvoki, kad viskas vyko prieš tave, vyks ir tada, kai tavęs nebebus. Tai aplaužo ego ir moko paprasčiau žiūrėti į kasdienes nesėkmes, nelaimes, problemas ir nenuspėjamumą. Gamtai nerūpi, kokia diva ar karalienė esi – nuėjus prie jūros, jau pirma banga tau numuš karūną ir vėl virsi žmogumi“, – Žmonės.lt sako moteris.

Fotogalerija: