Iš rašytojos Erikos Umbrasaitės žinomi žmonės išgavo prancūzų žavesio paslaptį

Dar kviesdama Erika žadėjo atskleisti, kodėl verta ar neverta atsisakyti pyragaičio ar jauno meilužio, koks gyvenimas slepiasi anapus Paryžiaus fasadų ar vynuogynų, kodėl svarbu ne tik skaityti Marcelį Proustą, bet ir mokėti atsipjauti sūrio bei kokia vis dėlto prancūziško gyvenimo meno „Art de vivre“ paslaptis.

Besidomintys Erikos kūryba, puikiai žino, kaip ji įsimylėjusi Prancūziją – knygos pristatymo vakare prisipažino, kad požiūris tapo blaivesnis, tačiau meilė nesumažėjo.

Knygos pristatymą savo vizitu pagerbė Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe Jeantaud. Jis pusiau juokais, pusiau rimtai – kaip ir būdinga prancūzams – pasakė, kad Erika Umbrasaitė po šios knygos jau yra Prancūzijos pilietė – tik be paso ir kad būtų smagu išversti knygą į prancūzų kalbą.

Erika Umbrasaitė Prancūzijoje turi galeriją, kurioje pristato autorinius juvelyrikos dirbinius, tarp kurių yra lietuvių autorių darbų. Taip pat lietuvės įkurtoje galerijoje galima rasti ir skulptūrų, paveikslų, neseniai Erika Umbrasaitė pristatė ir savo drabužių liniją, skirtą brandžioms moterims.

Jos dažnai klausiama, kokia gi tų elegantiškųjų ir žavingųjų prancūzių paslaptis, kaip reikėtų rengtis, kad nors kiek panėšėti į jas.

Erikos nuomone, tai gana paprasta – reikia sijono-pieštuko, baltų marškinių, net pasiskolintų iš vyro spintos, įliemenuoto arba kaip tik per didelio švarko. Žinoma – plaukai turėtų būti lyg išlindus iš miegamojo, tarsi vėjo sutaršyti, o lūpos – raudonai padažytos.

„Prancūzija Mon amour“ – trečioji Erikos Umbrasaitės knyga. Pirmojoje „Vienos krūties istorija“ ji pasakojo apie onkologinės ligos sujauktą gyvenimą, vėliau sekė tęsinys „Moteris, katė ir jaunas mėnulis“.