Jurgos dienoraštis: Kaip pasirinkti tokį tempą, kad dar liktų jėgų džiaugtis gyvenimu
Šiame sporto mylėtojų klube nevyksta grupinės treniruotės ir be priežiūros tavęs vieno nepalieka – kineziterapijos ir sporto studijoje „FitLife“ tenka ne tik įsigyti abonementą, bet ir asmenines treniruotes. Todėl jei tik pabandau „pasukčiauti“, iškart išgirstu: „Neteisingai darai!“
Todėl stengiuosi daryti teisingai. Du kartus per savaitę. Šiaip jau reikėtų užsukti mažiausiai tris kartus, bet bijau, kad neužteks jėgų. Ir taip jau pati savimi stebiuosi – atėjusi dėl skaudančios nugaros „truputėlį pasimankštinti“ rudenį jau galėsiu švęsti trejus metus, kai reguliariai lankausi sporto klube.
Sakyčiau – asmeninis rekordas. Ir nepaisant viso mano skeptiško išankstinio nusiteikimo galiu prisipažinti, kad kiekvienas kartas, kai tiesiog prisiverčiu ateiti ir „teisingai padaryti“ paskirtus pratimus, galiausiai galvoje džiaugsmingai suskamba legendine Britney Spears dainos fraze: „I Did It Again!“
Geriausia mano motyvacija – smarkiai pagerėjusi savijauta. Nuotaika. Jausmas, kad jaučiu savo kūną. Kad su šeštokų ekskursija galiu užlipti stačiais laiptais į statų 360 metrų kalną „beveik“ neuždususi (na gerai, gal šiek tiek pagražinu).
Atrodytų, tai ko kasdien nesimankštinti – gal tada išvis ant pirštų galų lakstyčiau! Bet patirtis sako: nepersistenk – entuziazmas greitai išblėsta, rutina nusibosta, todėl geriau daryk, ką gali. Ir kiek gali.
„Kasdieninis sportavimas turi būti tarsi maratonas – pasirink tokį greitį, kad įveiktum jį iki galo, – sako „FitLife“ savininkas ir treneris Romas, buvęs profesionalus krepšininkas. – Nes kai kas nors viską daro pagautas emocijos „oi, kaip patiko – varysiu kasdien!“, iškart žinau: toks žmogus pas mane ilgai neužsibus. Panašiai, kaip tie, kurie staiga įsimylėjo, nunešė pareiškimus, gal net susituokė, o po mėnesio jau nebeturi apie ką šnekėtis... Todėl visiems sakau: pasirink tokią veiklą ir tokį tempą, po kurio dar liktų noro džiaugtis ir kitais malonumais“.
Todėl jis parenka pratimus, kurie įveikiami. Kad galėtum padaryti ir kitą dieną jaustum rankas bei kojas. Treneris sako, kad judėti privaloma, bet dėl to nebūtina mesti darbą ar įsipareigojimus šeimai. Kad reikia susidėlioti tokį režimą, kuris netrukdytų gyventi.
Kol kilnoju svarmenis sužinau, kad pats Romas kasdien keliasi penktą valandą ryto – pusę septynių jau būna savo sporto klube.
„Man patinka ramiai viską daryti: atsibudus pagurkšnoti karšto vandens su šlakeliu obuolių acto, ramiai pasimankštinti, tada papusryčiauti, dar po valandėlės – išgerti kavos“. Pala, sakau, kam daryti namie mankštą, jei po to eini į nuosavą sporto klubą? Treneris bematant randa palyginimą: „Katė ar šuo atsibudę irgi pasirąžo, prasitampo ir nesako: ai, nieko nedarysiu, nes vis tiek po to visą dieną bėgiosiu...“
Tai va taip ir mankštinu – ne tik raumenis, bet ir senus įsitikinimus. Kovoju su vidiniu tinginiu ir motyvuoju save gera savijauta. Ir, aišku, stengiuosi nepalikti kitų gyvenimo malonumų be dėmesio – nes juk ne vien sportuoti čia susirinkome...
