Justinas studijavo kompiuterių inžineriją, o tapęs šefu vaišino net Nobelio premijos laureatą

J.Kapkovičius į profesionalią virtuvę įsisuko išvykęs į Škotiją stiprinti anglų kalbos žinių, puoselėjo planus gal ten tęsti ir studijas. Tačiau įsidarbinęs viename restorane, pradžioje – žemiausioje pozicijoje, jis netrukus užsikabino, buvo pastebėtas ir restorano virtuvės hierarchijoje ėmė kilti aukštyn.

Keletą metų padirbęs Škotijoje, pašnekovas grįžo į Lietuvą, čia jis vos neįsidarbino picerijoje, bet – vėl atsitiktinumas! – buvo pakviestas į vieną prestižiškiausių sostinės restoraną, kurio savininkas daug keliavo ir tai, ką išvydo, paragavo, norėjo atvežti ir į Lietuvą. Įgavęs patirties, J.Kapkovičius migravo į to paties restauratoriaus restoraną, kuris pirmasis Lietuvoje ėmė pristatyti, kas yra molekulinė virtuvė – tuo metu karščiausias mados klyksmas gastronomijos pasaulyje.

Vienas intensyviausių etapų jo karjeroje buvo metas, kai ėmė darbuotis prabangiame poilsio komplekse „Esperanza Resort“ su aukščiausio lygio viešbučiu ir ne vienu restoranu. Ilgainiui jis tapo visų šių restoranų kūrybos vadovu, žongliruojančiu paauksuotomis lėkštėmis (ir tai ne metafora!) ir kuriančiu fine dining patiekalus. Ne kartą jam teko privilegija keliauti iš virtuvės į restorano salę ir pasisveikinti su jo vakariene besimėgavusiais svečiais. Tarkime, vienas jų – buvęs Izraelio prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas Šimonas Perezas.

Nesuprantu šefų, bijančių mokyti jaunesnius kolegas, nes esą jie tiek patobulės, jog ilgainiui išeis.

Visą laiką, kol J.Kapkovičius mokėsi ir tobulėjo, jam sekėsi turėti mokytojus, kurie dosniai dalijosi žiniomis. Tad nestebina, jog šio principo laikosi ir pats pašnekovas. Net paklaustas, kas jam yra tvarumas virtuvėje, J.Kapkovičius įvardija, jog jam tai apima ir dalijimąsi žiniomis: „Nesuprantu šefų, bijančių mokyti jaunesnius kolegas, nes esą jie tiek patobulės, jog ilgainiui išeis“.

Dabar kaip tik tas metas, kai J.Kapkovičius žongliruoja keliomis širdžiai mielomis veiklomis, o viena jų yra dėstymas Tvaraus maisto akademijoje, kur savo žiniomis jis ir kiti patyrę virtuvės šefai dalijasi su įvairių Lietuvos profesinių mokyklų mokytojais ir mokiniais. „Tvarumas tampa vis stiprėjančia tema ir profesionaliose ir namų virtuvėse. Tik kiekvienas turi pasirinkti, kaip skirtingas strategijas, patarimus gali pritaikyti būtent sau“, – pastebi J.Kapkovičius.

Dar vieną progą dalintis žiniomis šefas turi tada, kai kalbama apie kokybiškus pipirus. Prieš keletą metų J.Kapkovičius tapo „Santa Maria“ juodųjų pipirų „Tellicherry“ ambasadoriumi Lietuvoje. Neseniai šie pipirai, jau puikiai pažįstami ir profesionaliems, ir namų šefams, pelnė prestižinį „Super Taste Award“ apdovanojimą Briuselyje, jiems suteiktas didžiausias – trijų žvaigždučių įvertinimas. J.Kapkovičius sako, jog be šių pipirų nebeįsivaizduoja savo virtuvės ir priduria, jog bet kas, jų turintis, patiekalus gali kilstelėti į naują lygį – tai nėra tik profesionalų privilegija.

Šie pipirai parduodami specialiai jiems sukurtais malūnėliais, kurie leidžia malti optimaliu rupumu. Tie, kas atidžiau žvilgteli į indelį, pamato vienodo dydžio, gražios formos, puikiai subrendusius žirnelius, auginamus Indijos Keralos regione.

J.Kapkovičius prisipažįsta, jog namų virtuvėje neturi gausios prieskonių kolekcijos, geriau jų mažiau, tačiau esminiai. Pavyzdžiui „Tellicherry“ pipirai atveria tiek galimybių, jog sunku sugalvoti, kur netinka. „Jais drąsiai galima skaninti kasdienius patiekalus – kiaušinienę, kepsnius ir salotas, taip pat net šašlykus. Gal kam netikėta, tačiau pipirais galima pabarstyti braškes, suteikti pikantiškumo šokoladui. O pažinčiai galima pasiruošti tokį užkandį: juoda duona, grietinė ir šiek tiek šių pipirų“, – derinį, kuriame susipina lietuviškumas ir ekspertų įvertinimą pelnę pipirai, atskleidžia pašnekovas.