Kaip nepersivalgyti per Velykas? Trenerio Andriaus Pauliukevičiaus atsakymas – nustebins

„Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Pirmi kartai“ – pokalbis su Europos kultūrizmo čempionu, fitneso treneriu Andriumi Pauliukevičiumi, kuris kartu su laidos vedėju Tomu Grigaičiu nuvykęs į „Ivanas muša gongą“, pirmą kartą savo ištvermę išbandė stovėdamas ant vinių, rašoma pranešime spaudai.

„Aš turėjau supratimą, kad kažkiek turi skaudėti, bet taip pat turiu supratimą, kad kuo labiau atsipalaiduoji, tuo tarsi didesniu plotu remiesi ir tuo mažiau duria“, – dalinasi Andrius.

Stovėjimas ant vinių – tai savotiška meditacijos forma, kuri reikalauja labiau ne fizinio, o emocinio pasirengimo ir vidinės disciplinos. Pastarosios Andriui, rodos, niekada netrūko, nes ilgametė patirtis sporte jį išmokė susitvarkyti su vidiniais iššūkiais, kuriuos tenka įveikti siekiant aukščiausių rezultatų.

„Savo varžybinę karjerą pradėjau būdamas 20-ies ir varžybinis sportas yra pati gražiausia mano gyvenimo dalis. Esu leidęs knygas, kurios tapo bestseleriais, bet niekas man tiek daug pasitenkinimo nekėlė, kaip pasirengimas varžyboms ir dalyvavimas jose. Todėl perkopęs 40-ies metų ribą tą darau toliau“, – pasakoja Andrius.

Nors dažnai juokaujama, kad vyrai sportuoti pradeda vedami vidurio amžiaus krizės, Andrius sako, jog realybė kur kas gilesnė. Su metais keičiasi ne tik išvaizda, bet ir požiūris į sveikatą, energiją bei gyvenimo kokybę, todėl vis daugiau vyrų ima suvokti, kad fizinis aktyvumas – tai ilgalaikė investicija į save.

„Kai esi 20-30 metų, tu gerai atrodai vien dėl to, kad esi jaunas. Bet su amžiumi vyrai pradeda pastebėti, kad nebeatrodo taip gerai, kaip anksčiau ir nori savo išvaizdą pagerinti. Tačiau dažniausias motyvas – kad gerai jausčiausi ir gerai atrodyčiau, kai perkopsiu 60-ies metų ribą. Kaip investiciją į savo geresnę savijautą dar po dešimties-dvidešimties metų“, – pasakoja treneris.

Kalbėdamas apie discipliną ir ilgalaikį požiūrį į sportą, Andrius pabrėžia, kad šios vertybės persikelia ir į šeimą. Ypač į tai, kokį pavyzdį tėvai rodo savo vaikams. Pasak jo, įpročiai formuojasi iš kasdienio elgesio, kurį vaikai stebi ir atkartoja. Sausio 1-ąją su žmona, turinio kūrėja Ilka Adams, susilaukęs antrosios dukros, Andrius jau turi patirties, kaip sportas gali tapti bendru šeimos ritualu. Jis pasakoja, kad su vyresniąją dukra Adriana fizinis aktyvumas jiems tapęs natūralia kasdienybės dalimi.

„Su pirma dukra sportuojam, ji eina į gimnastikos treniruotes ir aš, prisiglaudęs salės kamputyje, atlikinėju tempimo pratimus. Tėvai turi rodyti pavyzdį vaikams, nes vaikas kopijuoja. Jis nesusikuria savo realybės, jis atkartoja tą realybę, kurią mato. Ir jeigu tėvai neina sportuoti, bet nori, kad vaikas sportuotų, tai iš ko jie tikisi, kad vaikas tą gerą pavyzdį paims, jeigu to pavyzdžio nemato?“, – retoriškai klausia Andrius.

Atėjus pavasariui, o kartu su juo ir Velykoms, daugelis susimąsto ne tik apie laiką su artimaisiais, bet ir apie gausų vaišių stalą bei savijautą po jo. Vis dėlto Andrius į šią temą siūlo pažvelgti kiek kitaip – ne per griežtų taisyklių ar ribojimų prizmę, o per šeimos, tradicijų ir pagarbos artimiesiems svarbą. Jo teigimu, šventės nėra tas metas, kai reikėtų skaičiuoti kiekvieną kąsnį ar laikytis įprasto režimo. Tai laikas būti kartu ir įvertinti kitų pastangas.

„Per Velykas važiuojame pas mano bobutę, nes tai, pirmiausiai, yra pagarba vyriausiam šeimos nariui, kad mes visi turime susirinkti. Klausimu, kaip nepersivalgyti, nebūčiau geras mokytojas, nes laikausi principo, kad jeigu atvažiavai švęsti šeimos švenčių, neturi atvažiuoti su savo sveikatingumo ideologija. Turi atvažiuoti su noru parodyti pagarbą tiems žmonėms, toms šeimos moterims, kurios įdėjo pastangas. Savo brokolių ir vištienos režimo galėsi laikytis ir prieš tai, ir po to, o švenčių dieną turi gerbti šeimos moteris“, – įsitikinęs Andrius.

Laida „Pirmi kartai“ – šeštadienį 17 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.