„Mūsų šeimoje Velykos visuomet būdavo svarbiausia metų šventė“, – sako tinklaraščio „Žaidžiame virtuvę“, kulinarinių knygų autorė Elžbieta MONKIEWICZ (56). Joms ruošdamasi dabar, ji mintimis vis grįžta į vaikystę.
„Nežinau, kaip mamai tais visuotinio deficito laikais pavykdavo, bet mūsų Velykų stalas būdavo ypač gausus... Kadangi po asketiškos gavėnios ant jo privalėdavo būti daug mėsos, puikuodavosi lašinukais ir morkomis kimštas keptas veršienos kumpis, kepta kiaulienos sprandinė, šoninė su žolelėmis, vytintos palendvicos, naminės dešros, šaltiena, virtas liežuvis, – vardija. – Populiarų mėsos ir kiaušinių pagardą – krienus dažniausiai kieme, kad mažiau ašarotų akys, tarkuodavo tėtis. Kiaušinius margindavome svogūnų lukštais.“
Už tradicinių Velykų bobų ir kitų saldumynų kepimą būdavo atsakingas Elžbietos senelis. Ji prisimena baltai vilkintį senelį, dideliame dubenyje minkantį neįsivaizduojamą kiekį tešlos, – bobų