Intuityvioji mityba: kai valgai ką nori ir kada nori

Pagal intuityvios mitybos principus, nėra produktų, kuriuos turime valgyti, arba kaip tik nevalgyti, sąrašų, tačiau pateikiami aiškūs žingsniai, kaip maitintis, priklausomai nuo kiekvieno mūsų asmeninių poreikių. Apie intuityvią mitybą kalbamės su lektore, emocinio intelekto lavinimo instruktore Gita Ramana.

Kokie mitai, susiję su mityba ir valgymu, jūsų nuomone, labiausiai įsišakniję mūsų sąmonėje?

Jų tiek daug, kad sunku būtų visus išvardinti. Kiekvienas pradėkime nuo savo įsitikinimų. Tikrai visi esame girdėję: „Tai reikia valgyti, nes...“ Ir kiekvienas tikrai žinome bent 5 produktus, kuriuos valgyti sveika. Ir tai iš tikrųjų gali būti sveika, bet yra kitas klausimas – ar tavo kūnas tuos produktus gerai įsisavins? Be to, ar tų medžiagų galima gauti tik iš šių produktų? Ir ar tų medžiagų apskritai tau šiuo metu reikia? Atsakymai į šiuos klausimus yra kur kas svarbesni.

​Labai svarbu yra išmokti pažinti save ir savo kūno siunčiamus signalus, tuomet žinosime, kad tai alkis... ​

Kas yra intuityvi mityba? Kaip ji buvo atrasta? Kokie jos privalumai kitų mitybos būdų atžvilgiu?

Intuityvi mityba – tai gebėjimas pasirinkti ką, kada ir kiek valgyti, įsiklausant į savo kūno poreikius. Ji nebuvo atrasta. Greičiau reiktų kelti klausimą, kada ir kodėl ji buvo prarasta? Kodėl mes valgome tai, kas mums kenkia ar mažų mažiausiai neduoda naudos? Kaip mes praradome natūralų ryšį su savo kūnu? Kodėl taip ėmėme tikėti reklamomis?

Mano požiūriu, kiekviena mitybos sistema yra tai, kas pasiteisino ar suveikė kažkokiam konkrečiam žmogui tam tikru jo gyvenimo periodu. Didžiausia klaida, kad vėliau tai siūloma visiems kaip metodas. Įdomu ir tai, kad ne vienas tų metodų po kurio laiko keičiamas, papildomas tam tikrais dalykais, nors tai buvo pristatoma kaip suformuota mitybos sistema. Intuityvus valgymas, iš esmės, nesikerta net su filosofijomis, kurios skatina kažko nevalgyti, tarkim, mėsos ar cukraus. Kažko nevalgant vis tiek intuityviai galima pasirinkti, ką iš tiesų norisi valgyti, iš to, ką gali ir nori valgyti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Sveikatos specialistas: „Greitasis maistas – neatsiejama gyvenimo dalis“

Kaip pasikeitė jūsų pačios gyvenimas, pradėjus maitintis intuityviai?

Labai svarbu, kad pradingo savęs kaltinimas suvalgius kažką ne taip ar per greitai. Kitas aspektas – susitaikymas su maistu. Tai reiškia, kad nėra blogo maisto, kurio reiktų vengti. Aš tiesiog žinau, kaip tas maistas paveiks mano kūną, savijautą ir sąmoningai už tai prisiimu atsakomybę. Įspūdingiausia, kas vyksta pradėjus maitintis intuityviai – pradedi pažinti savo kūno poreikius, padidėja jautrumas bei atrandi mėgavimosi maistu pojūtį. O labiausiai taip maitintis įkvepia padidėjęs energijos kiekis. Ją galiu nukreipti į mėgstamas veiklas, o ne sudeginti tiesiog virškindama maistą.

Ar maitinantis tokiu būdu galima būti užtikrintam, kad organizmas pats paprašys visų jam reikalingų mikroelementų?

Pereinamuoju laikotarpiu nebūtinai, nes jūsų kūnas bus įpratęs mikroelementų gauti iš įvairių produktų, kurių gali nesinorėti valgyti, todėl būtina intuityvaus valgymo dalis yra pažintis su kuo įvairesniais produktais. Todėl gali tekti paskaityti knygų ar straipsnių apie tai, kokių medžiagų kokiuose produktuose yra, ir praplėsti racioną naujais produktais bei pradėti pasitikėti ne visai racionaliais kūno impulsais.

Ne vienas esame patyrę jausmą, kai lyg ir esame sotūs, tačiau ant stalo prikrauta maisto, jis taip gardžiai atrodo, tad susiviliojam ir suvalgom kąsnelį, po to dar vieną ir tada jau jaučiamės apsunkę. Kaip išmokti valgyti ne tuomet, kai yra maisto, o tuomet, kai iš tikrųjų to norime?

Pirmiausia reikėtų pradėti mokytis stebėti savo kūną ir jo poreikius. Mes labai dažnai painiojame fiziologinį ir emocinį alkį. Svarbu išmokti juos atskirti. Antra, jei iš tiesų susiviliojam kąsneliu ir mėgaujamės juo – patiriam maksimalų malonumą iš to, o po to iš kito kąsnelio, kiek tokių kąsnelių suvalgysime iš tiesų? Na, gal net kokius 3 ar 4. Ar nuo to apsunksime? Tikrai ne. Juk pagrindinė problema yra ta, kad mes nejaučiame, kaip valgome, nes valgome ne dėl to, jog jaučiame alkį arba norime pasimėgauti maistu. Mes valgome iš inercijos, dėl emocijų ir pan. Iš tiesų, šiuo, minėtu, atveju reikėtų sau atsakyti į klausimą, ką aš jaučiu, kodėl noriu valgyti? Gal nerimą, gal trūksta pozityvių emocijų?..

​Intuityvi mityba – tai gebėjimas pasirinkti ką, kada ir kiek valgyti, įsiklausant į savo kūno poreikius. Ji nebuvo atrasta. Greičiau reiktų kelti klausimą, kada ir kodėl ji buvo prarasta? ​

Kas leidžia suprasti, kad jaučiame tikrąjį alkį, o ne impulsą vėl ką nors sukramtyti?

Konkretūs fiziologiniai poreikiai, kurie, iš tiesų, labai skiriasi nuo tų signalų, kurių skatinami mes vėl norime kažko užvalgyti. Labai svarbu yra išmokti pažinti save ir savo kūno siunčiamus signalus, tuomet žinosime, kad tai alkis... O tas jausmas, kad kažko norėčiau, gal saldaus, gal sūraus, o gal... Šie signalai dažniausiai ateina iš mūsų emocinės sferos, jie taip pat turi ir fizinius pojūčius, bet šie visiškai kitokie nei alkis.

Pietūs darbe. Ką patartumėte tokiu atveju, jei norisi maitintis intuityviai, tačiau pietų pertrauka fiksuota, o jos metu tikrasis alkis dar nebūna atėjęs?

Pirmiausia patarčiau nekramsnoti ir neužkandžiauti po pusryčių. Tada, atėjus pietų metui, turėtų iš tiesų ateiti fiziologinis alkis. Jei, tarkim, prieš tai būsite nevalgę 3 valandas, tikrai norėsite valgyti. Taigi, kad tas alkis ateitų, reiktų iš stalčių ir vietos, kur plikotės arbatą ar kavą, patraukti visus lengvus užkandžius. Kodėl? Jei kada susirašytumėte, kiek kasdien suvalgote užkandžiaudami, tuomet suprastumėte, kodėl taip yra.

O jei iš tiesų pietų metu valgyti dar nesinori, tuomet galima pietų pertrauką išnaudoti pasivaikščiojimui lauke, o jai baigiantis jau turėtų būti aiškiau, ką norisi suvalgyti, ir jei darbo sąlygos tai leidžia, papietauti darbe.

Ar įmanoma intuityviai maitintis porai ar visai šeimai? Ar tokiu atveju kiekvienam tektų po atskirą patiekalą?

Taip, žinoma, įmanoma. Ir kartais tikrai gali tekti gaminti kelis atskirus patiekalus, bet įtraukus visą šeimą į maisto gaminimo procesą, tai netgi gali tapti smagiu laiko praleidimo būdu. Mane kažkada labai išlaisvino sprendimas pasigaminti vakarienei du atskirus patiekalus. Su draugu, su kuriuo kartu gyvenome, buvome tokie laimingi, kad nereikėjo derintis ir leistis į kompromisus. Ir, iš tiesų, visas nepatogumas tai tik dėl to, kad indų plauti reikės šiek tiek daugiau. Be to, juk pavalgius to, ko tikrai norėjosi, galima su malonumu tuos indus išplauti, nes kūnas natūraliai tau dėkoja ir apdovanoja energijos antplūdžiu.

TAIP PAT SKAITYKITE: Kulinaras Paulius Strasevičius: „Nėra nieko, ko atsisakyčiau paragauti“