Kuo (ne)naudingas badavimas? Išpopuliarėjusios ekadašio dienos

Leisti organizmui pailsėti

Daugelis sveikos mitybos žinovų sako, kad kasdien it darbinis arklys plušanti virškinimo sistema ir daugelis svarbių vidaus organų vis dėlto nuilsta. Ir dar kaip! Be atvangos kemšant, mūsų organai yra priversti apdoroti vis siunčiamą maistą ir turi nedaug laiko atsinaujinti, apsivalyti.

Organizme ima kauptis teršalai, dėl to imame sirgti, spartėja senėjimo procesas. Kaip savo knygose teigia sveikos gyvensenos temomis rašantis autorius Genadijus Malachovas, nuolat ką nors kramtant, perkraunamas sekrecijos aparatas, nusilpsta skrandžio ir žarnyno trakto gleivinės epitelis.

Kokia išeitis? Daugelio sveikuolių manymu, ji labai paprasta – duoti organizmui laisvadienių, t. y. periodiškai susilaikyti nuo maisto. Žinoma, protingai ir sakingai. Dėl ilgalaikio badavimo naudos sveikatos mitybos žinovų nuomonės gana prieštaringos. Vienareikšmiškai sutariama, kad jei ir ryžtamasi tokiam drastiškam organizmo išmėginimui, ilgalaikis badavimas turi būti griežtai prižiūrimas specialistų, jam reikia tinkamai pasiruošti, įvertinti sveikatos būklę.

O štai periodiškai surengiamos vienadienės iškrovos dienos, vadinamasis pasninkas, gali duoti puikių rezultatų. Nuo seno pastebėta, kad be valgio praleistos dienos padeda apsivalyti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, nuskaidrina protą, suteikia energijos.

Tiesą sakant, tradicija leisti organizmui pailsėti nuo maisto apsivalyti nėra jokia nauja mada. Nuo neatmenamų laikų tai propaguojama daugelio religijų ir dvasinių praktikų atstovų. Tarkim, krikščionys turi gavėnią, adventą, judėjai šabą (prasideda kiekvieną penktadienį leidžiantis saulei ir baigiasi šeštadienio vakare), indai – ekadašį ir pan.

Pasninkavimo paradoksai

Vienas garsiausių sveikos gyvensenos mokytojų, gydomojo badavimo pradininku vadinamas Paulis Braggas teigė, kad atsisakydami maisto sau galime labai daug padėti: išsigydyti daugybę ligų, išvalyti iš organizmo teršalus, išsaugoti jaunystę ir energiją. Pasak jo, nuo maisto periodiškai susilaikantis žmogus tampa aktyvesnis, žvalesnis, stipresnis, jam pavyksta atsikratyti baimių, depresijos. Periodišku badavimu, pasak P.Braggo, taip pat gali būti gydomos širdies ir kraujagyslių ligos, alergijos, sąnarių bėdos ir pan.

Jei norite, kad lieknėjimo rezultatai būtų stabilūs ir ilgalaikiai, o sveikata puiki, reikėtų keisti valgymo įpročius – rinktis kuo natūralesnį, neperdirbtą maistą, kad kuo daugiau raciono sudarytų šviežios daržovės bei vaisiai.

Dar vienas pranašumas – iškrovos dienos padeda kontroliuoti svorį. P.Braggas teigė: turintieji antsvorio palaipsniui lengvai jo atsikrato, normalaus svorio žmonės nepriauga nereikalingų kilogramų, o besiskundžiantieji per mažu svoriu įgyja normalias kūno formas.

Kad badaudamas liesas žmogus gali priaugti svorio, skamba kaip paradoksas, tiesa? Tačiau P.Braggas šį teiginį pagrindė racionaliu paaiškinimu: per mažas kūno svoris neretai rodo, kad organizmas yra užterštas ir negali priimti maisto. Jam apsivalius, pagerėja ir naudingųjų medžiagų pasisavinimas.

Tiesa, garsusis sveikuolis nurodė ir dar vieną svarbią sąlygą: jei norite, kad lieknėjimo rezultatai būtų stabilūs ir ilgalaikiai, o sveikata puiki, reikėtų keisti valgymo įpročius – rinktis kuo natūralesnį, neperdirbtą maistą, kad kuo daugiau raciono sudarytų šviežios daržovės bei vaisiai.

Apie pasninkavimo naudą daug kalbėjo ir garsus mūsų tautos šviesuolis bei sveikuolis Vydūnas. Ne tik kalbėjo, bet ir pats laikėsi savo teorijos. „Žmonės per dažnai ir per daug viso ko valgo. Daug daugiau žmonių miršta per daug valgydami negu badu. Žmonės stačiai žudo save maistu, ir kiek jie jo praryja. Todėl vienas svarbiausių patarimų visiems, kurie nori sveiki, jauni ir gražūs būti, yra šisai: Nevalgykime daug!“ – skatino sveikos gyvensenos propaguotojas.

Vydūnas patarė valgyti tik tam tikru laiku ir jokiu būdu nekramsnoti tarp valgymų, nes tada organizmas apkraunamas, tinkamai nesuvirškintas maistas pūva žarnyne, nuodija kraują ir teršia organizmą. Dėl to kyla visokiausių negalavimų ir greičiau senstama.

Išvis susilaikyti nuo maisto Vydūnas patarė ligoniams. „Žmonės tiki, esą sergančiam reikia stiprių valgių. O tai didis kvailumas. Kada kūnas serga, jis yra silpnas. Stipriam valgiui virškinti reikia daug jėgos. Kur kūnas jos gaus, kad jis valgiais dar apsunkinamas ir todėl dar daugiau silpninamas?“ – protino jis tautiečius ir kaip pavyzdį rodė gyvūnus, nes jie negaluodami iškart nustoja ėsti.

Kiek ir kada badauti?

Teorijų šiuo klausimu esama įvairių. Vieni atsisako maisto 24 val. vieną kartą per savaitę (vis tą pačią savaitės dieną), kiti renkasi 2–3 dienų badavimą kartą per mėnesį. Pastaraisiais metais tarp sveikuolių išpopuliarėjo iš Indijos atkeliavusi ekadašio tradicija. Ką reiškia šis egzotiškas pavadinimas?

Išvertus iš sanskrito, ekadašis reiškia „vienuolika“ (eka – „vienas“, daši – „dešimt“). Badavimo dienos nustatomos pagal vedų tradicijas, remiantis mėnulio kalendoriumi. Ekadašis – tai vienuolikta diena, apskaičiuota nuo mėnulio pilnaties ir jaunaties. Taigi dienos, per kurias susilaikoma nuo maisto, paprastai išpuola du kartus per mėnesį (kalendorių galite rasti internete). Tiesa, ekadašio tradicijos nėra radikalios.

Tiems, kuriems sunku visiškai nevalgyti ar to daryti neleidžia sveikata arba tam tikra jautri būklė (nėštumas, kūdikio žindymas, senyvas amžius), leidžiama pasistiprinti kai kuriais produktais, bet, pasak žinovų, sveikam žmogui šiomis dienomis visgi neprošal pabadauti.

Pasak induistų, ekadašio dienomis mėnulio įtaka žmogaus organizmui yra ypač nepalanki, visi tampa pažeidžiamesni, imlesni visokioms negeroms pagundoms. Joms atsispirti galima tik atsiribojant nuo malonumų bei aistrų ir nukreipiant mintis į Dievą, pasineriant į maldą, meditacijas. Patarimas per ekadašį susilaikyti nuo maisto turi gana praktišką reikšmę. Šių dienų paskirtis – padėti kūnui išsaugoti sveikatą ir harmoniją.

Ajurvedos žinovai nuo seno sakė, kad ekadašio dienos – puiki galimybė įveikti daugelį ligų.

Ajurvedos žinovai nuo seno sakė, kad ekadašio dienos – puiki galimybė įveikti daugelį ligų. Jei tuo metu pasninkaujame, organizmas sustiprėja ir atsigauna, tampame kupini jėgų ir gyvenimo džiaugsmo.

Ekadašiui žinovai pataria ruoštis iš anksto. Dieną prieš jį nevalgyti sunkiai virškinamo maisto, nepersivalgyti, antroje dienos pusėje atsisakyti grūdų ir ankštinių daržovių. Ekadašio rytą patariama švariai nusiprausti. Ir visą badavimo laiką stengtis gyventi švaroje. Ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

Ekadašio dieną taip pat patariama niekur nekeliauti, nepradėti kūdikio, neplanuoti svarbių darbų, neiti į triukšmingus susibūrimus ir pan. Laikas turi būti leidžiamas puoselėjant ramybę, meilę ir kitus gražius jausmus bei mintis, medituojant, meldžiantis ir pan. Badavimas tradiciškai baigiamas kitos dienos ryte, po 2–3 valandų patekėjus saulei. Patariama neskubėti prisivalgyti sunkių patiekalų. Geriausia naują dieną pradėti sultimis ar vaisiais.

Pravartu žinoti

Kuris badavimo būdas geresnis: kartą per savaitę, per mėnesį, ekadašio ritmu? Vienareikšmiškai jums negalėtų atsakyti joks specialistas. Viskas priklauso nuo individualaus pasirinkimo. Bet kuriuo atveju, ruošiantis nevalgymo dienai, verta paisyti kelių dalykų.

Badavimas organizmą veikia ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Taigi labai svarbu tinkamai pasiruošti. Dieną prieš badaudami pradėkite lėtinti gyvenimo tempą, venkite streso, itin aktyviai sportuoti, eikite anksčiau miegoti. Taip pat atsisakykite kofeino turinčių gėrimų (kavos, arbatos), sunkiai virškinamų, riebių patiekalų, mėsos, saldumynų, neprisikimškite vakare.

• Iškrovos dieną geriausia praleisti ramiai, be skubos. Daugiau būkite gryname ore, pasistenkite galvoti tik apie tai, kas malonu, užsiimkite mėgstama veikla, pasilepinkite vandens procedūromis. Jei emocinė savijauta bus gera, mintys nekryps maisto link.
• Badaujant būtina susilaikyti ne tik nuo maisto, bet ir nuo rūkalų, alkoholio. Taip pat ir nuo blogų emocijų. Venkite barnių, ginčų. Svarbius pokalbius atidėkite kitai dienai.
• Fizinis aktyvumas iškrovos dieną sveikintinas, bet turi būti lengvas ir saikingas. Geriausia – ilgiau pasivaikščioti. Kvėpavimo pratimai padeda atsipalaiduoti ir aktyviau valytis organizmui.
• Neskubėkite sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Kitą dieną pasistenkite pradėti taip pat ramiai, be streso ir skubos. Nepulkite prie šaldytuvo, pirma išgerkite stiklinę šilto vandens, pagardinto trupučiu medaus ir šlakeliu citrinos sulčių, arba puodelį nesaldintos žaliosios arbatos. Visą dieną stenkitės valgyti lengvai virškinamą maistą: šviežias ar troškintas daržoves, salotas, trintą sriubą be riebalų ir pan.

Keli įdomūs faktai

• Senųjų civilizacijų (Egipto, Kinijos ir kt.) atstovai tikėjo, kad badavimas padeda nugalėti įvairias ligas ir stiprina organizmo atsparumą. Todėl ilgus šimtmečius jis buvo naudojamas kaip įvairių negalavimų gydymo metodas. Badavimą pacientams taikė ir legendinis Senovės Graikijos gydytojas Hipokratas.
• Į šiuolaikinę mediciną badavimą kaip gydymo būdą bene pirmasis pamėgino integruoti natūropatijos pradininku vadinamas Benedictas Lustas. Jis propagavo trumpalaikį, bet reguliarų badavimą ir rekomendavo tuo metu gerti pakankamai gryno vandens. Stebėdamas šiomis rekomendacijomis besivadovaujančius pacientus, B. Lustas padarė išvadą, kad atsisakius maisto išlaisvinamas organizmo prigimtinis gebėjimas savarankiškai atsinaujinti ir lengviau sveikti nuo įvairių ligų.
• Kaip byloja istorija, daugelis šventųjų tenkindavosi labai nedideliais maisto kiekiais, o norėdami pasiekti nušvitimą visai jo atsisakydavo. Ir dabar pasaulyje yra daugybė jogų ir asketų, kurie pasinėrę į gilias meditacijas dienų dienas neima į burną nė kąsnio.
• Vienu sensacingiausių šios srities fenomenu laikomas iš Indijos kilęs jogas Prahladas Jani. Vyras teigia, kad nieko nevalgo ir negeria jau daugiau kaip septynias dešimtis metų. Asketišką gyvenimą propaguojantis šviesuolis šį stebuklingą gebėjimą vadina deivės Ambos Matos dovana. Jį net kelis kartus išsamiai tyrę mokslininkai tegalėjo patvirtinti, kad Prahlado Jani atvejis – šiuolaikiniu mokslu nepaaiškinamas reiškinys.
• Ezoterikos pasaulyje egzistuoja terminas – pranavalgiai. Tai žmonės, visiškai nevalgantys mums įprasto maisto. Gyvybės energijos jie semiasi iš oro ir saulės šviesos. Ar tai gali būti realu? Deja, kol kas mokslas negali atsakyti į šį klausimą.