„Lūžis įvyko ligoninėje“: aktorius Eimantas Pakalka – apie juodžiausią gyvenimo etapą

Aktorius E.Pakalka taip pat atskleidžia, kaip atpažino pirmuosius priklausomybės ženklus, kas suteikė jam stiprybės kovoti ir kodėl neverta laukti „tinkamo momento“ , o svarbu pradėti keisti savo gyvenimą dabar. Tai penktoji socialinio projekto „Lūžio taškas – pirmas žingsnis į laisvę“ istorija portale Žmonės.lt.

Eimantai, kada supratote, kad esate priklausomas nuo alkoholio?

Dauguma žmonių vartoja alkoholį per tam tikras šventes ar susitikimus. Taip buvo ir mano atveju. Nedariau to kasdien, tačiau alkoholio vartojimas prasidėjo būtent švenčių ar susitikimų su draugais metu. Vėliau supratau, kad kiekvienas susitikimas tiesiog nebegalėjo apsieiti be alkoholio. Galiausiai aš jau nebeįsivaizdavau savo kasdienybės be jo. Tuomet ir atėjo suvokimas, kad tai yra priklausomybė.

Ar buvo sunku tai pripažinti sau?

Ne, nebuvo sunku, bet buvo labai sunku su tuo tvarkytis, kadangi suvoki, jog turi tai kažkaip sukontroliuoti.

Kokie buvo tie patys pirmieji ženklai leidžiantis suprasti, kad kažkas visgi yra negerai?

Priklausomybė pradėjo trukdyti tiek asmeniniam, tiek profesiniam gyvenimui. Buvo sunku susikaupti, atlikti darbus, blogėjo gyvenimo kokybė, kadangi didelę savo laiko dalį atiduodi būtent alkoholiui, tiesiog nelieka laiko leisti laisvalaikį kokybiškai.

Eimantai, kaip ši priklausomybė paveikė jūsų gyvenimą, darbą, santykius su šeima?

Santykiai šeimoje vis prastėjo, nes priklausomybė trukdė palaikyti ryšį, skirti dėmesio, nes tuo metu prioritetą teikiau ne šeimai, o alkoholiui. Profesinėje sferoje kuo toliau, tuo sunkiau buvo atlikti darbus, nes jie reikalavo fiziškumo. Kiti žmonės pradėjo manimi nepasitikėti, kadangi matė, jog turiu problemų, o tokiam darbe, tokių žmonių nereikia.

Kada nusprendėte keisti situaciją ir kovoti su priklausomybe?

Buvo įvairių mėginimų sustoti, tiek savarankiškai, valios pastangomis, tiek su artimųjų pagalba, tačiau visi žinom, kuo tai baigiasi. Išbandžiau daugybę būdų, vienas jų – susilašinti lašelines, tačiau niekas realaus pokyčio nepadarė. Kol galiausiai viskas privedė prie to, jog atsidūriau ligoninėje. Po trijų dienų ir įvyko lūžis, nusprendžiau pats keisti situaciją.

Kur pirmiausia kreipėtės pagalbos? Kaip radote jėgų to imtis pačiam?

Šioje situacijoje buvau visiškai vienas, mane paliko žmona su vaiku, iš darbų irgi buvau išmestas. Jaučiausi viską gyvenime praradęs, tuomet kilo daug egzistencinių klausimų ir minčių. Kadangi esu tikintis, šioje situacijoje malda man padėjo nesijausti vienišam. Supratau, kad taip elgdamasis aš nemyliu savęs ir arba pats turiu stengtis keisti savo gyvenimą, arba tiesiog mirsiu. Tikėjimas man padėjo atsakyti į daug klausimų sau pačiam ir leido mažais žingsniais judėti pirmyn.

Kokia buvo jūsų patirtis su gydytojų, terapeutų ar pagalbos grupėmis? Kas jums padėjo labiausiai?

Kai atsiguliau į Santariškių ligoninę, mane prižiūrėjo du jauni gydytojai, kurie vieną dieną pasikvietė mane nuoširdžiai pasikalbėti ir pasakė: „Eimantai, tu esi jaunas, mačiau tave ir dukra buvo atėjus aplankyti, tau dar viskas priešaky. Gal kažką pabandyk, juk yra ir „Anoniminiai alkoholikai“ ir įvairios kitos programos“. Būtent tas nuoširdus pokalbis ir padėjo man atrasti vidinės stiprybės bei jėgų keisti savo gyvenimą.

Kaip šioje sveikimo kelionėje elgėsi jūsų artimieji ir draugai?

Mane visapusiškai palaikė mano tėvai ir broliai.

Kas jums visgi kėlė daugiausia iššūkių kovojant su šia priklausomybe?

Žinojimas ir suvokimas, kad nenori gerti, tačiau turi priklausomybę alkoholiui ir tavo organizmas fiziologiškai reikalauja išgerti, nes kitaip nebegali. Daug iššūkių kėlė ir vidinis konfliktas, kova su pačiu savimi.

Iš kur sėmėtės motyvacijos nepasiduoti?

Man labai patinka gyvenimas būnant blaiviam, nes gali daug nuveikti. Visada gali būti kupinas energijos ir viskam pasiruošti. Tai mane labiausiai ir veža. Daugiausiai motyvacijos man kėlė judėjimas mažais žingsneliais į priekį. Iš pradžių nusistačiau tikslą negerti vieną dieną, paskui dvi, savaitę ir t.t... Taip ir susikaupė tie keli metai blaivybės.

Kiek metų jau nevartojate alkoholio?

Nevartoju jau penkerius metus.

Kaip jūsų gyvenimas atrodo dabar, kai esate blaivus? Kokie pokyčiai įvyko per tą laikotarpį?

Pamažu grįžo darbai, o su jais ir karjera. Grįžo šeima. Šiuo metu turiu 4 vaikus, pasistačiau namus ir jaučiuosi labai laimingas, nes gyvenu pilnavertį gyvenimą.

Eimantai, ką galėtumėte patarti tiems, kurie bijo ar nesiryžta kreiptis pagalbos, nes mano, kad nesugebės įveikti priklausomybės?

Kai aš gėriau, man visada atrodė, kad ateis diena ,,X“ ir aš nebegersiu. Vėliau supratau, jog neateis jokia diena ,,X“ ir niekas neateis. Tik tu pats turi imti ir daryti pokyčius savo gyvenime.

To visiems ir palinkėčiau - ne laukti, o jau dabar ieškoti jėgų keisti gyvenimo būdą, pamilti save ir, jeigu pačiam sunku mesti gerti, nebijoti kreiptis pagalbos. Nereikia galvoti, kad tu toks vienas ir tavo alkoholizmas yra nepagydomas. Taip pat palinkėčiau drąsiai svajoti, net jeigu ir sunkiai sekasi. Svajonės padeda „užsikabinti“ ir judėti pirmyn. Vien mintis, kad nebenori vartoti yra pirmas, nors ir mažas, bet labai svarbus žingsnelis į blaivybę.

Svarbu tikėti savimi ir nebijoti pokyčių

Projekto „Lūžio taškas – pirmas žingsnis į laisvę“ iniciatorė, žurnalistė ir visuomenininkė Greta Kondrataitė-Paleckienė primena, kad priklausomybė dažnai įsiskverbia tyliai, iš pradžių nesukeldama akivaizdžių problemų, kol netikėtai prarandame tai, kas mums brangu – artimuosius, darbą, pasitikėjimą savimi.

„Esu įsitikinusi, kad kiekvienas, susiduriantis su priklausomybės iššūkiais, gali pakeisti savo gyvenimą. Svarbiausia – atrasti vidinę drąsą ir imtis veiksmų, net jei iš pradžių kelias atrodys ilgas ir sunkiai įveikiamas, jums tikrai pavyks, tik tikėkite savimi. Be to, atminkite, kad kreiptis pagalbos – tai ne silpnumo, o stiprybės ženklas“, – sako Greta.

G.Kondrataitė-Paleckienė pabrėžia, kad tikroji kelionė prasideda nuo asmeninių pastangų – net ir mažiausi žingsniai yra svarbūs siekiant atsisakyti priklausomybės. Ji tiki, kad dalijimasis patirtimi ir išmoktomis pamokomis gali įkvėpti bei padrąsinti kitus kreiptis pagalbos.

Jeigu jums šiuo metu reikia pagalbos, galite kreiptis:

112 skubi pagalba.

www.pagalbasau.lt – Nacionalinė psichikos sveikatos svetainė, kurioje vienoje vietoje galima rasti aktualią ir patikimą informaciją apie emocinę sveikatą bei prieinamą psichologinę pagalbą.

www.rplc.lt – Respublikinis priklausomybės ligų centras – Telefonas: 0 5 213 7274, El. paštas: rplc@rplc.lt

www.caritas.lt – pagalba esant priklausomybių problemoms.

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJOS „CARITAS" – bendruomenė „Aš esu‘‘.

Šv. Stepono g. 37, Vilnius; Tel. nr. +370 699 68 409

El. p. kestutis.dvareckas@asesubendruomene.lt

LAIKINIEJI NAMAI

Šv. Stepono g. 35, Vilnius, Tel. +370 652 85 818

El.p. laikiniejinamai@vilnius.caritas.lt

TELŠIŲ VYSKUPIJOS „CARITAS“

Šilutės Šv. Kryžiaus parapijos ,,Caritas‘‘.

Katalikų bažnyčios g. 3, Šilutė; tel. +370 650 89 055; el.p. caritassilute@gmail.com

VILKAVIŠKIO VYSKUPIJOS „CARITAS" – pagalbos centras „Rūpintojėlis‘‘.

Bažnyčios g. 42, Marijampolė; tel. +370 655 16 739; el.p. vvcaritas@gmail.com