Maisto fotografas Robertas Daskevičius: „Vos pažvelgęs į patiekalą galiu numanyti jo skonį“

Apie madą fotografuoti tai, ką valgai ir skirtumą tarp maisto ir vestuvių fotografijos – pasakoja pats Robertas, kurio nuotraukų galima aptikti ir didžiausio sostinėje vyksiančio mados festivalio „Fashion Vilnius“  dalyvių – restoranų bei kavinių – meniu bei prisistatymuose.

Kas yra bendro tarp vestuvių ir maisto fotografavimo?

Nuotaka siaubūnė ir piktas kaip šeškas virtuvės šefas. Arba tai, kad tiek fotografuodamas maistą, tiek vestuves, visada lieki alkanas. Juokauju, aišku. O jei rimtai, tai abiejų sričių fotografijoje yra pakankamai daug įtampos, nes vestuvės „eina“ nesustodamos ir jų akimirkų negali pakartoti, o atneštas fotografuoti maistas šąla, vysta, džiūsta, tirpsta. Tiek pirmu, tiek antru atveju visada turi būti susikaupęs, žinoti, ką darai, sugebėti greitai priimti sprendimus, kurie tenkintų užsakovus.

Ką fotografuoti patinka labiau?

Visada svarbiausia išlaikyti balansą, kad darbas netaptų rutina ir neimtum virti savo sultyse. Man maistas ir vestuvių fotografija yra du dalykai, kurie vienas kitą papildo. Vienoje srityje įgytas žinias bei patirtį galiu lengvai pritaikyti kitoje.

TAIP PAT SKAITYKITE: FASHION VILNIUS: išrinkite madingiausią Lietuvos raudonojo kilimo žvaigždę

Patiekalas kaip modelis – kiek jis yra svarbus nuotraukos rezultatui?

Jis yra pats svarbiausias. Kaip modeliui svarbu drabužiai, makiažas, šukuosena, aplinka, taip ir patiekalui, be galo svarbu yra lėkštė, patiekalo ingredientai, kompozicija ir fonas.

Kodėl kartais žmonėms nepavyksta labai skanių dalykų nufotografuoti taip, kad atrodytų skaniai? 

Todėl, kad jie atsiduria netinkamu metu, netinkamoje vietoje. Pavyzdžiui, gauna gero restorano kampinį staliuką pačioje tamsiausioje vietoje ir neturi toms sąlygoms pritaikytos įrangos.

Ką manai apie maisto asmenukes? Ar pats jas darai?

Manau, kad ragaujant įdomų, egzotinį ir estetiškai pateiktą maistą, geriau gėrėtis, mėgautis ir būti toje akimirkoje, negu bandyti jį fotografuoti. Žmonės dažnai pamiršta, kad ne kiekvienas žingsnis ar  akimirka turi būti užfiksuota – pakanka ja mėgautis su tais, kurie tuo metu yra šalia. Pats maisto asmenukių telefonu nedarau, tačiau juk kiekvieną dieną fotografuoju maistą profesionalia įranga.

Buvo tokia apklausa, kuria nustatyta, jog nufotografavus maistą, jis tampa mažiau skanus. Ar, tavo nuomone, tai tiesa?

Gali būti, nes kol fotografuoji, maistas atšąla. Tada, tikėtina, jis ir būna mažiau skanus.

Aktualiausias klausimas – ar dažnai tenka suvalgyti tai, ką fotografuoji?

Taip, visada. Jeigu neduoda valgyti, to restorano daugiau ir nebefotografuoju. Fotosesijų metu dažnai kyla klausimas, kas suvalgė visus pagamintus patiekalus? Ogi fotografas. O jei rimtai, tai dirbant būna labai įvairiai. Kartais taip trūksta laiko, taip įsijauti į darbą, kad pamiršti, jog reikia valgyti ir būni sotus nuotraukomis. Tačiau maisto fotografija iš tiesų mane atvedė į tokias vietas, tokius restoranus, kur galbūt niekada gyvenime nebūčiau užsukęs.

Fotografuodamas galiu vis ragauti naujus skonius ir plėsti savo akiratį. Dažnai į restoranus, kuriuos fotografuoju, noriu sugrįžti ir laisvalaikiu, nes darbo metu juose ragautas maistas būna jau atvėsęs, o jei pavyksta paragauti dar šilto patiekalo, vis tiek nespėju juo pasimėgauti, nes dirbu.

Taigi man dažnai norisi restorane atsipalaiduoti, niekur neskubėti ir išbandyti fotografuotus patiekalus kaip paprastam klientui.

Ar maisto fotografavimas padeda lavinti akis vertinant maisto skonį dar jo neparagavus? Ar yra buvę taip, kad apsigavai dėl skonio?

Lygiai taip, kaip geri mados stilistai, dizaineriai iškart mato prastą sukirpimą ar siūlę ne vietoje, taip ir aš, iš maisto pateikimo, jo išvaizdos galiu spėti, koks bus jo skonis ir ko tikėtis iš tam tikros virtuvės.

Ar draugai klausia tavęs rekomendacijų dėl gero maisto restoranų mieste? Jei taip, ką rekomenduoji?

Per darbus pastaruoju metu retai kada turiu laiko susitikti su draugais, o jie lygiai taip pat užsiėmę. Pats mėgstu bandyti vis naujas vietas, nes tik taip galima atrasti kažką naujo.

Keliaudami žmonės dažnai fotografuoja maistą, o kaip elgiesi tu? Per atostogas ilsiesi ar toliau „šaudai“ skanius kadrus?

Keliaudamas mėgaujuosi akimirkomis su šeima, stengiuosi jas užfiksuoti, tad kelionėse dažniausiai fotografuoju šeimą, peizažus. Prieš išsiruošdami į kelionę, mes ne visada spėjame pasidomėti, kokios toje šalyje ar mieste geriausios vietos pavalgyti, tad tiesiog bandome. Kartais pavyksta, kartais – ne visai.

Tačiau per atostogas apie maisto fotografiją galvoju mažai ir dažniausiai net neturiu aplankytos šalies maisto nuotraukų, kas visai puikiai galėtų papildyti kelionės nuotraukų albumą. Daugiau semiuosi kitokio įkvėpimo, įsivaizduoju, kaip viename ar kitame peizaže atrodytų jaunavedžių pora, kartais ir gailiuosi, kad tokios nėra šalia.

Kokia yra egzotiškiausia tavo maisto fotografavimo patirtis? Kokias šalis teko aplankyti darbo reikalais, t.y., fotografuojant maistą.

Nežinau, ar tai galėčiau pavadinti patiekalu, tačiau Vietname kartą teko fotografuoti, kaip išdorojama gyva gyvatė ir valgoma (gal reikėtų sakyti geriama) jos dar plakanti širdis, užpilta vietine degtine. Jei tai šokiruoja atvykėlius, tai fotografuojant teko pastebėti, kad ir vietiniai šį procesą stebi su nuostaba.

Kita vertus, patys vietnamiečiai į mūsų ruošiamus ungurius žiūrėjo labai nustebę, nes jie tokių dalykų nevalgo, o pas mus tai gana įprastas ir nieko nestebinantis maistas. Taigi, egzotika kartais gali slypėti ten, kur mes patys visai net neįtariame. Darbo reikalais teko aplankyti nemažai Vakarų Europos šalių, JAV, Aziją, Taitį.

Ar maisto fotografavimas perspektyvi profesija Lietuvoje? Pasaulyje? Ar Lietuvoje turime daug maisto fotografų?

Atsakant į šį klausimą reikėtų pradėti nuo to ar apskritai fotografija yra perspektyvi profesija? Kol kas lietuviai nelabai supranta, kodėl turėtų mokėti už neapčiuopiamus dalykus: muziką, kiną, paslaugas, konsultacijas. Fotografija irgi „gula“ į šią lentyną. Kai žmonės supras, kad vestuvių fotografas nėra tiesiog dar vienas uždėtas pliusas, kad profesionalo darytos nuotraukos turi išliekamąją meninę vertę, tada tai ir bus perspektyvi profesija.

Negaliu sakyti, kad link to neiname, tačiau gan mažais žingsniais, nes vis dar nenorime už tai mokėti. O pasaulyje praktika visai kitokia. Knygą išleidęs fotografas uždirba gerą, metinę  lietuviškos bendrovės direktoriaus algą. O Paryžiuje maisto knygoms knygyne skirtas ištisas aukštas, kurio dydis yra toks, kaip mūsų pats didžiausias knygynas. Ir čia tik maisto knygų skyrius.  Taigi, maisto fotografijai rinka ir galimybės užsienyje, deja, visai kitokios.