Sąmoningos mitybos ekspertė J.Bažanovienė: „Maisto reikia nedaug – tik energijai gauti“

Kaip mūsų emocijos susijusios su maistu?

Labai dažnai painiojame fiziologinį alkį su emociniu, kai mums trūksta meilės, prisilietimų, rūpesčio. Mintimis nukeliaujame į savo vaikystę, prisimename, kaip sergančiam mama atnešdavo saldumynų, kaip savaitgaliais močiutė prikepdavo bandelių. Patirdami malonių jausmų deficitą, griebiamės maisto, suvalgome ne to, ko reikėtų. Rezultatas – plakame save dėl tokio elgesio, jaučiamės ir atrodome negerai. Deja, kaip besistengtume vidinę tuštumą užpildyti maistu, to padaryti nepavyks.

Ar tiesa, kad netinkamas santykis su maistu dažnai nulemiamas dar vaikystėje?

Turiu daug klientų ir pastebiu, kad kuo didesnis žmogaus antsvoris, tuo daugiau jis turi emocinių problemų. Tokie atvejai yra ne tiek apie maistą, kiek verkiantį vaiką, kurį kažkas skriaudė ar nedavė dėmesio, o gal tėtis mušė mamą ir vaikas sau pasakė, kad jei būtų didelis, galėtų ją apginti. Smegenys tokią užduotą programą vykdo ir užaugus, nors žmogui jau 35–40 metai ir jam nebesinori būti dideliu.

Tačiau komanda duoda ir kol jos netransformuojame, tol žmogus patiria emocinį alkį ir pernelyg nemąstydamas deda į save viską, kas papuolė. Kuo daugiau valgo, tuo labiau įsisuka į verpetą, iš kurio labai sunku ištrūkti, jei kažkas nepadeda ir nepalaiko už rankos.

Kodėl taip sunku įveikti emocinį valgymą?

Nes jis vyksta automatiškai. Net 95 proc. mūsų gyvenimą valdo pasąmonė, taigi, sąmoningai gyvename labai nedaug. Reikia išmokti valgyti sąmoningai ir išvengsime su maistu susijusių problemų. Situaciją sunkina tai, kad aplinkoje per daug informacijos apie tai, ką valgyti sveika ir ką nesveika. Be to, ji gana greit keičiasi ir viena naujiena prieštarauja kitai. Žmonės paprasčiausiai nežino nuo ko pradėti. Taip pat daugelis jaučiame poreikį užpildyti vidinę tuštumą arba bijome alkio, bado. Daug kartų turi genetiškai užkoduotą bado baimę, nes protėviai yra kentę ir net mirę nuo jo. Kol nepakeičiame šių pasąmoningų dalykų, kartojame tas pačias klaidas.

Kodėl yra žalinga tiek apdovanoti save maistu, tiek bausti jį ribojant?

Valia yra toks dalykas, kuris anksčiau ar vėliau baigiasi. Kai sau kažko neduodi ir tai darai ilgą laiką, galiausiai nebeiškenti ir tada prisikemši dar daugiau. Pati augau su mama, kuri visą gyvenimą laikėsi dietos ir vis tiek yra stambi. Puikiai matydavau, kaip ji sulieknėdavo tam tikram renginiui, ir tik jam praėjus vėl valgydavo viską, nes nebeiškęsdavo.

Svarbu išmokti savo kūnu pajusti kas yra gerai ir blogai, pritaikyti gaunamą informaciją asmeniškai. Dietos yra blogai iš principo, nes niekada ilgai nesitęsia, svoris sugrįžta su kaupu. Pokyčiai prasideda tada, kai nedarai automatiškai ką kažkas liepė, bet kai savo kūnu pajunti teigiamą poveikį. Tada įvyksta transformacija, kuri yra ilgalaikė.

Vis dažniau kalbama apie įvairius mitybos sutrikimus. Ar galima nuo jų apsisaugoti?

Dažniausiai tokie susirgimai ateina iš šeimos. Kiekviena moteris nori būti graži, tai lemia tam tikrų produktų atsisakymą, atsiranda frazė „tokio maisto negalima“. Tokioje aplinkoje augantys vaikai į maistą reaguoja labai iškreiptai: nesupranta ko ir kodėl galima/negalima; pradeda hiperbolizuoti tai, ką mato; stengiasi patys ieškoti kas gerai ir blogai; pradeda gerti lieknėjimo tabletes ir kt. Jei mama turi teisingą santykį su maistu, vaikams dažniausiai nepasitaiko valgymo sutrikimų.

Pastebiu dar vieną tendenciją – anoreksija arba bulimija sergantys vaikai per maistą siekia kontrolės. Taip pasitaiko, kai tėvai labai griežti, pernelyg kontroliuojantys. Vaikai jaučia, kad bent šitoje srityje gali atgauti kontrolę, tai pat gauti trūkstamo dėmesio. Tai įvyksta pasąmoningai. Jei šeimoje trys vaikai, kiekvienas iš jų turės savo vaidmenį, savo būdą gauti tėvų dėmesio: vienas labai gerai mokosi, antras neklauso, trečias serga ar pan. Jei vaikystėje išmokai vaidinti su maistu susijusį vaidmenį, taip ir važiuoji per gyvenimą, kol supranti, kad situacija yra prasta.

„WoW University“ paskaitoje „Meilės sau išraiška lėkštėje“ pasakojate ir apie sveiką santykį su maistu. Koks jis?

Sveikas santykis su maistu yra tada, kai žmogus jaučia tikrą alkį ir tokiu atveju į burną deda paprastą maistą, kuriam atkeliauti iš daržo ar miško iki lėkštės užtrunka trumpiausiai. Deja, šiandien net 90 procentų maisto produktų sudėtyje yra cukraus, kuris mus verčia nuolat jaustis alkanus, be to, labai sunku atsispirti, kai maistas ant kiekvieno kampo. Norint susigrąžinti gebėjimą natūraliai pajusti alkį, reikia išvalyti kūną (kuo natūraliau maitintis, gerti pakankamai vandens) bei įsisąmoninti, kad maistas reikalingas tik energijai gauti ir jo reikia labai nedaug.

Kartais ir sveika mityba gali virsti tam tikra manija ir net mitybos sutrikimu. Kaip nepersistengti?

Valgyti sąmoningai, nesivaikyti dietų, nesekti žvaigždžių pavyzdžiu. Labai dažnai pasiduodame aplinkinių žmonių įtakai, ypač jei laikome juos savo autoritetais, tačiau turėtume klausyti savo kūno ir niekada nepersistengti. Jei 80 proc. laiko maitinamės sveikai, tai yra labai gerai. Tie 20 proc. lieka šokolado plytelei, gabalėliui picos ar vyno taurei. Mano nuomone, kūnas turi sugebėti ir tą negerą maistą išvalyti, nuo jo neatprasti. Nereikia perlenkti lazdos, balansas yra kus kas naudingesnis. Jei maitinsimės tik sveikai, pavargsime. Mano nuomone, neturėtume maitintis taip, kad tai komplikuotų gyvenimą mums ar aplinkiniams.

Aš pati 80 proc. laiko valgau labai sveikai, o 20 proc. leidžiu suvalgyti kažko ne itin naudingo. Stebiu savo savijautą – jaučiuosi ir atrodau puikiai, todėl įpročių nekeičiu. Jei būčiau ligotas žmogus, tuomet sveikai maitinčiausi 100 proc., labai atsakingai, bet šiandien galiu sau leisti šiek tiek nukrypti. Manau, kad pradėjus šeimai sveikai gyventi, negalima iš vaikų atimti gimtadienio torto ar niekada neduoti kitų skanėstų. Kai išeis iš namų, norės visko paragauti, toks atitrūkimas gali būti pavojingas. Verčiau paaiškinti, kas sveika ir kas nelabai, tačiau nedrausti.

Kaip atsieti maistą nuo emocijų – „kai liūdna, norisi saldaus“?

Labai svarbu leisti sau išgyventi emociją, suvokti kodėl ta emocija kilo, ką ji reiškia. Pamenu, anksčiau, kai dėl ko nors susinervindavau, iškart griebdavausi šokolado. Nors ir sveiko, su daugiau nei 80 proc. kakavos, tačiau ilgainiui ėmiau analizuoti ar tai man padeda, gal galiu pabandyti kažką kita. Taip atradau, kad daug geriau veikia pasivaikščiojimas su šunimi, pabuvimas gamtoje. Taigi, svarbu užplūdus neigiamoms emocijoms automatiškai nesiekti maisto, bet pabandyti pradžioje giliai pakvėpuoti, tada užduoti sau klausimus apie emocijų priežastis bei būdus pagerinti savijautą.

Svarbiausia, kad nebūtų automatiškos reakcijos – blogai jaučiuosi, imu šokoladą ar vyno taurę. Susimąsčius, įsiklausius į save, atsiranda erdvės pasielgti kitaip, nei tik prisivalgyti. Nepamirškime, kad jei valgome, kai blogai jaučiamės, tas jausmas niekus nedingsta, o savijauta dar pablogėja, nes privalgėme nesąmonių. Tada vėl norisi guostis maistu. Taip pakliūvame į užburtą ratą. Kad taip nebūtų, prisiminkime kvėpavimą, įsiklausymą, savęs stebėjimą. Ilgainiui atsiras gebėjimas elgtis ir valgyti sąmoningai.