Paskutiniai kunigo R.Doveikos žodžiai A.Adamkienei privertė išspausti ašarą: „Ji mums išlieka dovana“

Antradienio popietę Petrašiūnų kapinės Kaune prisipildė žmonių, atėjusių tarti paskutinį sudie buvusiai pirmajai šalies poniai, prezidento Valdo Adamkaus žmonai Almai Adamkienei.

Daugelio akyse spindėjo ašaros. Nes nereikėjo ponios Almos asmeniškai pažinoti, kad ateitum čia – ji užsitarnavo visos Lietuvos meilę ir pagarbą.

Ne vieną sugraudino ir A.Adamkienę laidojusių arkivyskupo Kęstučio Kėvalo bei kunigo Ričardo Doveikos pasakytos kalbos, kuriose kartojosi žodžiai apie meilę.

R.Doveika karstą su velione lydėjo nuo pat prezidentūros, kur A.Adamkienė buvo pašarvota.

Petrašiūnų kapinėse, ant gražaus kalnelio po senomis pušimis, jis kalbėjo apie meilę ir dėkingumą.

„Štai žmogus. Štai įvykis ir laikas. Žmogus – sukurtas ir pradėtas. Iš meilės – į gyvenimą. Žmogus yra santykis, žmogus yra riba, žmogus yra malonė. Iš gyvenimo – į meilės glėbį.

„Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“. Šiuose Marijos ištartuose žodžiuose esame šiandien kviečiami atrasti ponios Almos tikėjimo ir dėkingumo už gyvenimą Viešpačiui žodžius“, – kalbėjo kunigas.

Kreipdamas į Jo ekscelenciją prezidentą V.Adamkų, R.Doveika sakė: „Ši vieta supylus kapą tampa nebe skausmo persmelkto atsisveikinimo ir palaidojimo vieta, bet viltimi paženklinto, meile apgaubto ir Dievo išreikšto pažado vieta – kūno iš numirusių prisikėlimo vieta.

Vilties, ateities ir didžiojo Dievo meilės žmogui paliudijimo vieta.“

„Ponia Alma mums šiandien visiems čia esantiems, visai tautai, visiems žmonėms išlieka dovana ir pamoka. Ji atsiskleidžia mums kaip dovana, visa tauta šiomis dienomis ištaria pačius gražiausius žodžius. Ji dovana nuo Dievo mums, tautai, jums, Ekscelencija prezidente, dovana – širdies neatskiriamoji, – tęsė atsisveikinimo kalbą su velione kunigas R.Doveika.

– Ji buvo šalia jūsų, bet nebuvo šešėlis. Ji klausėsi jūsų, bet niekada neužgožė jūsų. Ji ėjo šalia jūsų, bet kartu sugebėjo daugybei Lietuvos žmonių, o ypač vaikų tapti rūpestingumo, atjautos ir tikrosios meilės motina. Motina. Ji buvo šalia, kartu, visa širdimi. Ištikimai ir iki paskutinio atodūsio.

Ji dovana nuo Dievo mums, tautai, jums, Ekscelencija prezidente, dovana – širdies neatskiriamoji.

Taip pat ponia Alma mums visiems išlieka ir didžiausia pamoka. Jei nori gyventi dėl savęs, pirmiausia reikia gyventi dėl kitų. Tai didelio žmogaus pamoka.“

R.Doveika pabrėžė, kad būtent visą save atiduodama ponia Alma ir „surinko save“: „Jei nori tapti ženklu, turi pirmiausia atsiklaupęs išdalinti save ir gyventi dėl kitų.

Dėkingumas. Dėkingumas, manau, yra pati gražiausia ponios Almos savybė. Ir čia, prie jos kapo, verta ištarti dėkingumo žodžius visiems ir kiekvienam. Dievui – už nuostabiausią kūrinį šiam pasauliui, jos tėvams – už pradėtos gyvybės dovaną.

Dėkingumą šiandien gyvenimo aplinkybėms, kurios leido sutikti savo gyvenimo meilę. Meilę, išbandytą laiku ir nuotoliais, karo rykštėmis ir pabėgėlių stovyklomis. Dėkingumas ilgesiui ir troškimui bei pažadui, kuris jūsų, Ekscelencija, lūpomis buvo jai ištartas – mylėsiu tave amžinai.

Dėkingumas tautai už supratimą, pasitikėjimą, tautai, kuriai taip kantriai tarnauta. Dėkingumas visiems sutiktiems žmonėms, jaunystės draugams ir bičiuliams, kovų dėl Lietuvos Nepriklausomybės bendražygiams.

Dėkingumas, manau, yra pati gražiausia ponios Almos savybė. Ir čia, prie jos kapo, verta ištarti dėkingumo žodžius visiems ir kiekvienam.

Dėkingumas namų jaukumui, knygoms ir buvimui kartu. Dėkingumas tiems, kurie patarnavo ir buvo kartu išbandymo akimirkomis. Dėkingumas namų pagalbininkams, gydytojams ir slaugytojams, kurie visada buvo sveikata besirūpinančias angelais sargais. Dėkingumas kiekvienam čia esančiam. (...) Tas gražiausias lietuviškas žodis ačiū. Amžinai kartu.“

Apie ponios Almos Adamkienės mirtį pranešta sekmadienį, gegužės 21 dieną. Jai buvo 96-eri.