Pilkasis krepšinio kardinolas Tadas Bulotas – apie populiaraus sporto užkulisius

Žinoma, jei esi toks azartiškas profesionalas kaip Tadas, atstovaujantis Mindaugui Kuzminskui, Edgarui Ulanovui, Artūrui Gudaičiui, Pauliui Jankūnui, Lukui Lekavičiui, nacionalinės rinktinės treneriui Dainiui Adomaičiui, dirbantis su Donatu Motiejūnu ir daug kitų garsiausių Lietuvos krepšininkų.

Kol kalbamės jo agentūros „BBaltics“ biure pačiame Vilniaus centre, ryšio priemonės, kurių paprastai nepaleidžia iš rankų, padėtos į šalį.

„Jei pažiūrėtume į telefoną, rastume apie šimtą penkias praleistas žinutes, „WhatsApp“ jų būtų dar kokie du šimtai, o laiškų – gal du tūkstančiai. Tiesiog daug neperskaitytų susikaupė per kurį laiką. Rašo visi – pradedant skautais, žurnalistais. Su lietuvių žiniasklaida bendrauju nuolat, bet yra ir aktyvūs graikai, italai, izraeliečiai, Amerikos universitetai klausia, kaip tas žaidėjas, kaip anas“, – žvėrišku tempu Tadas nesiskundžia.

Vienu metu spręsti po kelias lygtis, atskleisti tik tuos nežinomuosius, kuriuos galima, ieškoti palankiausių karjeros galimybių klientams, kartu žvejoti būsimus talentus – sėkmė šiame darbe lemia nemažai, bet liūto dalis siekiant rezultato priklauso nuo žinių, patirties ir gebėjimo bendrauti.

Daug ko Tadas nuo mažens mokėsi iš tėčio – Lietuvoje šios srities ledus pralaužusio Virginijaus Buloto, finansų magistro diplomą įgijo universitete Vilniuje, 2009-aisiais agento licenciją gavo Šveicarijoje, o tai, kas naujausia, greičiausia, svarbiausia, tebegaudo nuolatos. Budrumas ir reakcija čia – lyg druska ir pipirai kulinarui.

Tenka mokytis ir su visą parą trunkančiu darbu, nesibaigiančiomis komandiruotėmis derinti asmeninį gyvenimą – jau penktus metus Tadas draugauja su viena žaviausių ir talentingiausių Lietuvos muzikos scenos moterų – grupės „Saulės kliošas“ vokaliste Juste Starinskaite (27).

Neseniai jiedu su Tado mama ir seserimi grįžo iš atostogų šiltuosiuose kraštuose.

„Vasaromis man atostogauti sudėtinga, to metų laiko, galima sakyti, išvis nematau. Užtat kur nors lekiu pavasarį, dabar žaidėjų judėjimo beveik nevyksta. Dar būna ramu ir rugsėjį, tada visi suvažiuoja į rinktines, – Tadas vardija „langus“, kai gali bent kiek atsiriboti. – Kitu metu rasti laiko sau pasiseka nebent su darbu susijusiose kelionėse. Beje, pastaroji į Jungtines Valstijas – Los Andželą, kur vyko NBA Visų žvaigždžių savaitgalis, buvo neeilinė visomis prasmėmis – teko dalyvauti legendinio Michaelo Jordano 55-mečio šventėje Holivudo kalvose.“

Kad gyvenimą siesite su krepšiniu, tikriausiai buvo aišku nuo vaikystės.

Kai augau, tėtis buvo Kauno „Atleto“, tuomet antros Lietuvos komandos, generalinis direktorius. Stebėdavau rungtynes, treniruotes, mačiau, kaip tėtis rūpinasi Žydrūnu Ilgausku ir kitais komandos žaidėjais. Dar turiu vaikystės nuotrauką, kurioje stoviu greta Ilgausko savo namuose, – jam esu maždaug iki kelio. Kai pasitraukė pagrindinis „Atleto“ rėmėjas ir komanda dingo, tėvas išėjo į turizmą, o po kelerių metų nusprendė tapti krepšinio agentu. Šioje srityje buvo nearti dirvonai, Europoje dirbo du agentai – Luciano Capicchioni ir Maurizio Balducci.

Du magnatai sukūrė agentų rinką ir taisykles. Vienam jų, tuomet atstovavusiam Ilgauskui, tėtis parašė ir pradėjo darbuotis net nemokėdamas anglų kalbos. Užtat dar neturėdamas šešiolikos įsitraukiau ir aš – vertėjavau. Nuo dešimtos klasės išvykau mokytis į Ameriką, tėtis tapo „Cleveland Cavaliers“ skautu, ataskaitas rašydavo lietuviškai, aš perrašydavau angliškai.

Ir taip viskas įsisuko iki „BBaltics“?

Visą laiką kartojau, kad nedirbsiu agentu. Kai augau, krepšinis man patiko, jį žaidžiau, bet buvau labiau menininkas. Puikiai mokiausi, mėgau piešti, ketinau stoti į architektūrą. Galiausiai architektu netapau, nes kasdien piešti pasirodė kančia, – nors ir šiandien kartais papiešiu (juokiasi). Kadangi labai gerai sekėsi matematika, nusprendžiau stoti į ekonomiką ir finansus.

Bet niekada nesakyk „niekada“...

2008-aisiais Roberto Javtoko brolis Artūras, taip pat krepšininkas, įsteigė savo agentūrą. Kalbino dirbti tėvą, bet jis liko ištikimas Capicchioni. Tada kreipėsi į mane. Taigi, būdamas antrame kurse, avansu dėl to, kad buvau šalia tėčio, gavau darbą – tapau agentūros direktoriumi. Tiesą sakant, prieš dešimt metų mane žiauriai suviliojo ne tiek karjera, kiek Vilnius – Kaunas visada atrodė per mažas. Agentūroje „Anthropos Sport Agency“ praleidau trejus metus. 2012-aisiais bendru sutarimu su Artūru pasitraukiau ir įkūriau „BBaltics“, tai ir tapo mano apsisprendimu dėl tolesnio kelio.

Mindaugas Kuzminskas labai savarankiškas, nėra dalyko, kurio nesusitvarkytų pats. Jam viskas įdomu, viską nori išmokti, suprasti. Nenustebčiau, jei baigęs karjerą politiku, – pačiam gal šimtą kartų tai sakiau.

Kokia gražiausia paties akyse nutikusi krepšininko sėkmės istorija?

Mačiau jų daug, bet gal viena gražesnių – pirmojo mano kliento Edgaro Ulanovo. Nuo pat pradžių jaučiau, kad mažai žmonių juo tiki, o aš tikėjau visada. Tikėjo ir pirmas jo treneris Kazys Maksvytis. Edgaras nelengvai augo, neturėjo tėčio šalia, mama būdavo tai Lietuvoje, tai užsienyje, į gyvenimą kabinosi pats. Kaip dabar atsimenu, „Žalgirio“ buvo paskolintas Klaipėdos „Neptūnui“, žaidė labai gerai, pateko į Eurolygą. Regis, „Neptūne“ minutės aikštėje garantuotos, visi kvietė likti, o jis nusprendė paskutinius kontrakto su „Žalgiriu“ metus praleisti šiame klube: „Nebenoriu prieš Kauną žaisti Kaune.“ Diena po dienos Edgaras augo, o svoris „Žalgiryje“ dabar jau koks! Tiesa, Artūro Gudaičio istorija tikrai neeilinė, bet apie ją gal pats kada daugiau papasakos.

Kuris iš jūsų klientų yra visų geidžiamiausias?

Prieš gerą mėnesį tikrai būčiau atsakęs: Mindaugas Kuzminskas. Tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas jam iš Niujorko keltis į Milaną, derėjausi su keturiomis Eurolygos komandomis. Net neabejoju, vasarą jų būtų buvę dar daugiau. O jei dabar nutrauktume visų klientų kontraktus ir jie taptų laisvi, sakyčiau... Kuzminskas arba Artūras Gudaitis.

Geriausias mano ryšys su Artūru Gudaičiu ir Edgaru Ulanovu. Su Mindaugu – taip pat, bet jis labai savarankiškas, nėra dalyko, kurio nesusitvarkytų pats. Jam viskas įdomu, viską nori išmokti, suprasti. Nenustebčiau, jei baigęs karjerą politiku, – pačiam gal šimtą kartų tai sakiau. Aš už Mindaugą metais vyresnis, esame pažįstami nuo senų laikų. Amerikoje pas jį ir apsistodavau – retai leidžiu sau tai daryti. Ypač kai bendrauju su jaunesniais – riba juk turi būti. Įdomiai viskas verčiasi: pradėjau nuo vyresnių – Pauliaus Jankūno, Roberto Javtoko, jie matė, kaip aš augau, norėjau kuo geriau viską atlikti, bet įtakos kaip ir neturėjau, buvau lojalus vykdytojas. Vėliau perėjau prie bendraamžių, su jais palaikau ir darbinį, ir draugišką ryšį, paskui klientai jaunės. Ir metų skirtumas tik didės.

Kitas NBA buvęs lietuvis Donatas Motiejūnas – irgi jūsų klientas?

Aš save visada laikiau labiau jo draugu nei agentu. Jis dabar tik iš dalies su mumis: atstovaujame jo interesams Lietuvoje, dalyvaujame kituose procesuose, bet nesame oficialūs atstovai. Su Domantu Saboniu irgi nedirbu tiesiogiai, jis – mano kolegos Arturo Ortegos, dirbančio mūsų grupėje, klientas.

Nauji krepšininkai kreipiasi patys?

Geriausi patys neateina (juokiasi). Pas jaunuosius talentus tenka eiti pačiam. Nesistengiu nieko žadėti, tiesiog pasakau, kad jį stebiu, o kada jau spręs, ką rinktis profesionalo kelyje, norėčiau turėti šansą dirbti kartu. Juk niekada nežinai, ar tarp trylikamečių nėra kito Jono Valančiūno. Tas agentas, kuris pirmas užmezga ryšį, turi bent minimalų pranašumą. Čia kartais labiau groja asmeniniai faktoriai, o ne profesinė dosjė. Jei esi kitokio tipo žmogus nei klientas, jei nesutarsi, greičiausiai ir nedirbsi. Dėl to agentų yra nemažai – ir visi skirtingi.

Lietuvoje jų daug?

Esame devyni dirbantys oficialiai ir dar du tarpininkauja užsieniečiams. Kai dirbi su pagrindiniais žaidėjais, Lietuvoje nelabai su kuo varžaisi, greičiau konkuruoji su visa Europa. Tarkim, Artūrui Gudaičiui atstovauti norėtų bet kuris svarbus Europos agentas.

Kiek svorio turi agento žodis pasirašant kontraktus?

Jauni žaidėjai kartais mano, kad būtų geriau, jei viską nuspręstų agentas. Stengiuosi argumentuoti, pateikti pavyzdžių, kaip gali būti, bet esu linkęs rinktis žaidėjo sprendimą. Tiksliau – šeimos, nes dažniausiai juk sprendžia ne vienas. Kaip mano tėvas sakydavo: „Žaidėjas – ne taburetė, kad galėtum perkeli ir jis kitoje vietoje stovėtų.“ Mano užduotis – ne tik rasti darbą, bet ir stebėti, kad klubas vykdytų sutarties sąlygas. Vėliau atsiranda pašalinių reikalų, kurie, matyt, ir atima daugiausia laiko, – padėti, patarti.

Stengiuosi klientus, pradedančius uždirbti pinigus, suvesti su žmonėmis, kurie rūpinasi taupymu, investavimu, kad jie ruoštųsi tam, jog didelės algos kada nors baigsis. Pas mus, kitaip nei Amerikoje, to niekas nemokė, blogų pavyzdžių kol kas turime nedaug, bet edukacinę dalį bandau vykdyti pats – juk baigiau finansus.

Turite klientų užsieniečių?

Tris, su jais dirbu tiesiogiai. Bet kasmet yra užsieniečių, kuriems atstovauju Europoje. Pavyzdžiui, „Lietuvos ryte“ žaidžiantiems Jimmy Baronui ir Benui Madgenai – australui ir amerikiečiui. Jau antri metai jie mažiau bendrauja su savo agentais Australijoje ir JAV nei su manimi. Jei mano žaidėjas keliauja į Ameriką, juo pasirūpina partneris JAV. Jei jis į Rytų Europą siunčia amerikietį – padedu aš.

Agentai uždirba daug?

Jei lyginsime su žaidėjais – nelabai (juokiasi). Manau, tie dešimt procentų nuo gaunamo „į rankas“ krepšininko atlyginimo Europoje ir keturi procentai (jie skaičiuojami nuo viso atlyginimo, neatskaičius mokesčių) NBA yra normali ir pagrįsta suma. Beje, dešimties procentų mokestį Europoje kažkada nustatė Capicchioni.

Bendravimo, derybų, manipuliavimo universitete nemoko. Dirbant teko mokytis pačiam?

Neišvengiamai. Bendrauti, skaityti prezentacijas man niekuomet nebuvo problema. Labai padėjo ekonomikos ir finansų studijos ISM universitete. Baigęs jas į darbą žiūriu kaip į profesionalų verslą, kur reikalingi teisininkai, konsultacijos ir kita specialistų pagalba. Tai nėra Šaraškino kontora, kaip buvo kažkada, kol nebuvo išplėtota agentų sistema. Profesionalus požiūris prisidėjo prie, pavadinkime, šiokios tokios mano sėkmės.

Daug kas keitėsi įgyjant patirties. Iš pradžių viską priimi labai asmeniškai: nuolat jauti įtampą, nes yra daug konkurentų, žmonių, kurie nemėgsta, kad kontroliuoji didžiąją dalį visos krepšinio jėgos. Ilgainiui atsiriboji, supranti, kad ne viskam gali daryti įtaką.

Kiek lieka laiko sau, kai dirbi neskaičiuodamas darbo valandų?

Daug nelieka. Esu gavęs nemažai pamokų iš tėčio, vienuolika metų dirbusio agentu ir, sakykim, nelabai ką uždirbusio, – daug kas jį apgavo, kai ko neteko per neapsižiūrėjimą. Manau, jis buvo pernelyg naivus žmogus, kad galėtų išlikti šiame versle. Įtemptas darbas, jaučiu, taip pat turėjo įtakos tam, kad nebegyvena su mano mama. Stengiuosi viską prisiminti ir daryti kitaip.

Į „Saulės kliošo“ koncertą nueinate?

Nueinu. Repertuarą žinau atmintinai. Mūsų su Juste profesijos dėkingos, nes, tarkim, galime kur nors išvažiuoti, kai norime, nesame pririšti darbe nuo devynių iki šešių kasdien. Kita vertus, ji dirba savaitgaliais, o aš labiau šiokiadieniais, tiksliau – kasdien ir bet kada. Būna, ir savaitgalio vakarais reikia žiūrėti varžybas. Bet noriu tikėti, kad tobulėju mokydamasis derinti darbą ir asmeninį gyvenimą.

Justę stengiuosi pasiimti kartu į keliones, jei žinau, kad nereikės kiauras dienas sėdėti salėje, o jei ir reikės – kad ji turės ką veikti. Pernai visaip mėginau ją į Ameriką nusitempti, tai išsiderėjo, kad prieš tai septynioms dienoms į Dominiką nuskristume. Taip ir derinamės. Jos pusė – menas, koncertai, manoji – sportas, ypač krepšinis, bet jis nelabai patinka moterims.

Tačiau Justė tokiam gyvenimui neprieštarauja, žiūri krepšinį?

Neprieštarauja, bet ne dėl to, kad patiktų, o todėl, kad yra labai supratinga. Išties manau, kad ji nekenčia krepšinio. Aš net įpratau žiūrėti rungtynes be garso. Ir pradėjo patikti. Justė tada ką nors veikia, jos neerzina sporto garsas. Esame važiavę ilsėtis, vakarieniavome romantiškai dviese kalnuose, o aš pašonėje pasidėjęs kompiuterį varžybas žiūrėjau... Nuo pat pradžių bandžiau jai aiškinti, kad dabar negaliu daug nedirbti. Gal ateis diena, kai galėsiu, bet dabar atsarginio plano neturiu, nes žinau, kad daugelio žmonių ateitis priklausys nuo to, kaip man seksis.

Rasite kelias NBA žvaigždes ir ramiai gyvensite iš procentų?

(Juokiasi.) Kad ir taip. Mano tikslai kol kas – didžiausi. Kodėl mano agentūra negali būti stipriausia Europoje? Dabar pagrindinis agentas yra serbas Misko Raznatovicius. Bet aš jau dešimt metų dirbu, dar neturiu trisdešimties, o dirbti galima iki kokių septyniasdešimt. Svarbiausia – nedaryti klaidų ir norėti rezultato. Tada viskas bus gerai.