R.Mackevičius – apie svarbiausią karjeros lūžį: „Pradėjau stengtis ne dėl savęs, o dėl vaikų“

Sausio 26-ąją pasirodė 1000-asis žurnalo „Žmonės“ numeris. Šia proga kalbiname asmenybes, kurios nuo karjeros pradžios iki šių dienų išliko aktualios, jų žvaigždė neužgeso. Be Rolando Mackevičiaus dauguma neįsivaizduoja populiaraus televizijos projekto „Lietuvos balsas“, jo kuriamas tinklalaides žiūri armija gerbėjų, savo „Instagram“ paskyroje Rolandas turi daugiau nei tris šimtus tūkstančių sekėjų ir kelerius metus iš eilės patenka į geidžiamiausių šalies influencerių reitingą.

Aplinkybės. Atvirai pasakysiu – niekada nesirinkau savo profesijos. Visą gyvenimą man buvo kalta į galvą, jog turiu būti teisininku ir tik teisininku. Dėl to įstojau į Mykolo Romerio universitetą. Nuo vaikystės žinojau, kad yra medikai, gaisrininkai, policininkai ir teisininkai. Policininku tapti bijojau, nes nušaus, gaisrininku – nes galiu sudegti (juokiasi). Iš anksčiau išvardytų, teisininko profesija atrodė saugiausia. Visgi, vėliau įsitraukiau į kūrybinę veiklą. Daug „beatbox‘inau“ ir mane vis kvietė kur nors pasirodyti, nusifilmuoti. Vieną kartą po filmavimų sulaukiau pasiūlymo vesti laidą. Galima sakyti, kad nuo to laiko iš darbo manęs niekas neišvarė.

Pastangos. Kiekvienoje sferoje – nesvarbu, vesčiau laidą, kalbėčiau tūkstantinei auditorijai arenoje ar perdainuočiau žinomus kūrinius – viską stengiuosi atlikti kuo profesionaliau ir žengti dar vieną žingsnį į priekį. Nepasakysiu, kad aš visur geriausias. Yra geresnių už mane. Geriau juokaujančių, dainuojančių, vedančių. Viską darančių geriau. Aš stengiuosi tame, ką darau, būti neprastas. (Esate universalus?) Turbūt. Nemėgstu koncentruotis į vieną darbą, man patinka daryti juos visus. Ir jei tą sugebu – man tinka.

Lankstumas. Svarbu gebėti prisitaikyti, transformuotis. Kai važinėdavau groti į naktinius klubus, juose sutikdavau žmonių, kurie atrodė užstrigę vienoje vietoje. Galvojau: „Dieve, kaip aš nenoriu amžinai daryti to paties.“ Daug ir atkakliai dirbau, kad man pasisektų. Iki šiol kiekvienais metais gerbėjams siekiu duoti kažką naujo ir pagalvoju, ką galiu padaryti geriau.

Vienas svarbus mano karjeros etapas baigėsi 2017 metais, kitas prasidėjo 2018 metais ir tęsiasi iki dabar. Nemeluosiu, karjeros pokyčiai stipriai susiję su pirmagimio Motiejaus gimimu. Šeima viską sudėliojo į vietas, dar labiau mane įkvėpė. Atsiradus vaikams – iš pradžių sūnui Motiejui, tada dukrelei Meilei – pradėjau stengtis ne dėl savęs, o dėl jų. Man buvo svarbi jų nuotaika, kaip jie jaučiasi. Kai po Motiejaus gimimo dar kurį laiką teko naktimis groti, jis liūdėjo, vis klausdavo manęs: „Tėti, kodėl tu išeini?“ Norėjau gyvenimą susitvarkyti taip, kad man nebereiktų niekur baladotis. Troškau, kaip įmanoma daugiau laiko praleisti su savo šeima. Manau, tai ir buvo pagrindinis dalykas, atnešęs nemažai pokyčių.

Žinojimas, ko nenori. Kai kurie žmonės sako, kad reikia užsibrėžti gyvenimo tikslą, susirašyti etapais, kaip tu jo sieksi. Neabejoju, kažkam ši formulė veikia, tačiau man – ne. Pirmą kartą atsidūręs televizijoje, aš nežinojau, kuo būsiu netolimoje ateityje. Pamažu ėmiau svarstyti, ko savo gyvenime nenoriu. Vadovaudamasis tuo, išsigryninu dalykus, kurie man patinka. Tai – pokalbiai su žmonėmis, smagus darbas su kolegomis.

Susitelkimas. Karjeros pradžioje man niekada nebuvo svarbu, kiek uždirbsiu. Aš degiau noru sukurti kažką įdomaus, aktualaus ir įtraukiančio. Puikiai pamenu, kai gavęs pirmąjį darbą „Duše“ nustebau išgirdęs klausimą, kiek norėčiau gauti. Atkirtau: „Jūs man dar ir pinigus mokėsite už tai, kad aš televizijoje linksminsiuosi? (juokiasi)“.

Humoras. Metams bėgant, nuo apatinės kūno dalies juokai kilo iki viršutinės (šypsosi). Bajeriukai tapo subtilesni, bet iš mano gyvenimo niekur nedingo. Norisi, kad humoro būtų tik daugiau. Aplinkui ir taip viskas liūdna.

Atsparumas kritikai. Kaip pirmą seksą, taip atsimeni ir pirmą skausmą. Galiu atskleisti, dėl ko jautriai nebereaguoju į kritiką. „Dušo“ laikais žiūrovai galėjo mums į televiziją siųsti žinutes. Aš gaudavau jas su prierašu: „Kaip šitas storas vilnietis tilpo į tokį mažą televizorių?“. Kartais klausdavo: „Ką čia tas brisius veikia?“ Ir nuo to laiko per devyniolika metų niekas nepasikeitė. Žinau, visąlaik bus žmonės, kuriems patiksiu arba nepatiksiu. Vieni kritikuoja viešai, kiti – slepiasi. Mane kritika užgrūdino,vertė stengtis, tobulėti. Šiandien į ją žiūriu labai ramiai.

Fotogalerijos: