Skaistė Anusevičiūtė-Vievesė: „Nesu rami, melancholiška aktorė“

Kam sako TAIP

• Greitam gyvenimo tempui. Mano gyvenimas panašus į nenustygstančios voverytės, kuri sparčiai bėga gyvenimo ratuku. Kol esu jauna, turiu energijos, o laisvės nevaržo vaikai, noriu kuo daugiau visko išbandyti ir nuveikti. Žinoma, kartais reikia ir stabtelėti, pabūti vienai. Ilgiausiai ramiai ištveriu dvi tris dienas. Kartais labai smagu išvažiuoti iš Lietuvos. Pakeitus vietą, pavyksta atsiriboti nuo visų darbų. Pastaruoju metu daugiausia laiko atima filmavimai. Be to, ruduo – koncertų ir darbo teatre metas, tad laisvalaikio daug neturiu.

Mano gyvenimas panašus į nenustygstančios voverytės, kuri sparčiai bėga gyvenimo ratuku. Kol esu jauna, turiu energijos, o laisvės nevaržo vaikai, noriu kuo daugiau visko išbandyti ir nuveikti.

Patriotiškumui. Kai pakvietė filmuotis istoriniame daugiaserijiniame filme „Laisvės kaina. Partizanai“ ir susipažinau su scenarijumi, šį darbą priėmiau kaip didžiulį iššūkį. Tiesa, iš pradžių dar nelabai supratau, kas manęs laukia. Pradėjusi gilintis į savo personažą, ėmiau nagrinėti Lietuvos istoriją. Filmuodamasi galvojau ir apie tai, kad mes, jaunimas, nelabai suvokiame, kiek mūsų protėviai aukojosi, kad gyventume laisvoje šalyje, Mąsčiau, kaip mes nevertiname savo žemės, bėgame iš savo krašto. Tas vaidmuo mane išties pakeitė. Nebuvo lengva vadinti Oną, nes kai kurių dalykų gyvenime tiesiog nesu patyrusi. Teko vaidinti moterį, nuo kurios atplėšiamas kūdikis ir ji ištremiama į Sibirą, gyvena be šeimos ir vaiko tėvo. Pati augau komfortiškoje aplinkoje, mėgavausi jaukia namų šiluma, o maisto niekada netrūko, tad visiškai priešinga mano kuriamos herojės patirtis paskatino į viską pažiūrėti kitomis akimis.

• Tikėjimui likimu. Tikiu ne tik likimu, bet ir tuo, kad patys galime kurti savo ateitį. Gyvenimas mums pažeria puokštę galimybių, o ar jomis pasinaudosime, priklauso tik nuo mūsų. Tikiu, kad patys esame likimo kalviai, jei norime jais būti.
• Kalnų sportui. Šia sporto šaka mane užkrėtė vyras Irmantas – slidinėjimo instruktorius. Kadangi mūsų darbo grafikas, pomėgiai labai skiriasi, o esame šeima ir norime kuo daugiau laiko praleisti kartu, stengiamės pasidomėti vienas kito darbo sritimis, išbandyti įvairius užsiėmimus. Irmantas tampa mano partneriu, kai mokausi tekstus, o aš važiuoju su juo į kalnus (šypsosi). Slidinėjimą tikrai labai pamėgau – tiek daug adrenalino užplūsta leidžiantis nuo kalno... Be to, tai puiki meditacija.
• Bulviniams patiekalams. Labiausiai mėgstu lietuvišką virtuvę – esu bulvių mergaitė (juokiasi). Augau pas senelius, tad esu įpratusi prie tokio maisto. Ir dabar kasdien galiu valgyti cepelinus, bulvių košę, vėdarus, o kažkur išvažiavusi visada svajoju, kaip grįžusi namo mėgausiuosi porcija bulvinių blynų.

Kam sako NE

• Monotonijai. Yra melancholiškų aktorių, kurie po darbo mėgsta gyventi ramiai, tyliai, monotoniškai. Mano charakteris – kitoks. Po darbo man norisi išbandyti ir naujas sritis. Be to, suvokiu, kad buvimas ekrane, filmavimasis – labai laikina. Vien iš vaidybos gyventi ne visada paprasta. Todėl papildomos veiklos suteikia ir saugumo.

Turiu atvirai prisipažinti, kad buitimi daugiau rūpinasi vyras. Žinoma, jam padedu. Kai tenka tvarkytis, stengiuosi šį procesą paversti žaidimu.

Buities darbams. Nesu didelė jų mėgėja. Turiu atvirai prisipažinti, kad buitimi daugiau rūpinasi vyras. Žinoma, jam padedu (šypsosi). Kai tenka tvarkytis, stengiuosi šį procesą paversti žaidimu, kad jis taptų kiek įmanoma malonesnis. Manau, kad didesnė meilė buities darbams kils, kai turėsime nuosavus namus (kol kas būstą nuomojamės). Tikiu, kad tada namų židiniui skirsiu kur kas daugiau laiko.

• Smurtui. Niekaip negaliu suprasti, kodėl pasaulyje tiek daug agresijos ir smurto, mokyklose – patyčių, šeimose – nepagarbos. Žinoma, gali nuo to atsiriboti ir gyventi savo gražiame pasaulėlyje, tačiau kai pradedi gilintis, pasidaro baisu. Tiesa, dabar populiarios įvairios gerumo akcijos, tačiau nežinau, ar jos tikrai padeda išspręsti esmines problemas. Pamenu, mokykloje, matydama smurtą, stengdavausi jam pasipriešinti. Maištaudavau, įtraukdavau visą mokyklą. Jei kiekvienas būsime neabejingas ir nors truputėlį pasistengsime, kad to smurto būtų bent kiek mažiau, jau bus teigiamas pokytis.
• Melagiams. Labai nemėgstu meluojančių žmonių. Pati irgi stengiuosi būti atvira ir nuoširdi, o melagių savo kelyje stengiuosi vengti. Tiesa, kartais pateisinu melą, jei jis reikalingas dėl kilnaus tikslo.
• Aukščiui. Jei reikėtų šokti į baseiną nuo tramplino iš didelio aukščio arba parašiutu iš lėktuvo, sakyčiau „ne“. Nors šiaip esu sportiška, mielai išbandau visas naujoves, bet su aukščiu susijusios pramogos ar sportas – ne man.

TAIP PAT SKAITYKITE: Moterų nuomonė: mitai apie santuoką greitai sugriuvo