Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (XV)

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.

Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.

14 skyrius

Goda, pabeldusi į anksčiau porą kartų lankyto kambario duris, abejingai nužvelgė priešingose pusėse tolstantį koridorių. Staiga ją nekantriai trūktelėjo vidun ir grubiai prispaudė prie užtrenktų durų. Remigijus, tarsi peralkęs vilkas, urgzdamas iškart čiupo kandžioti jos lūpas. Atrodė lyg norėtų išgerti Godos aistrą su krauju, tuomet netikėtai apsiramino ir bučiniai tapo šiek tiek minkštesni. Tačiau rankos ir toliau nerasdamos atgaivos, grubiai glostė moteriškus linkius, ilgiau užsibūnant ties iškilumais. Delsė išlukštenti nežmoniškus pojūčius keliantį kūną, matyt, laukimo jaudulys buvo pernelyg saldus. Jis tvardėsi. Regis, bandė gauti viską ir dar daugiau. Tarsi paskutinį kartą. Godos atsakas buvo toks pat aistringas. Galvoje išsijungė visi aliarmai, visi draudimai, bet kokie sąžinės priekaištai - lygiai kaip ir anuos kartus. Nedelsdama nė akimirkos prilipo prie kelnių užsegimo, mikliai įveikdama kliūtį, įslinko ten, kur sudaužė visą Remigijaus susitvardymą. Vyriškos nekantraujančios rankos puolė plėšti nuo jos drabužius, kol galiausiai Goda stovėjo visiškai nuoga. Bet. Remigijus jau nebesugebėjo atsitraukti ir pasimėgauti. Staigiai ją kilstelėjo, prisitraukė, o Goda iškart apsivijo jį kojomis.

Abu atrodė kaip apkvaitę: iš geismo, nekantrumo ir žinojimo, kad tai bus paskutinis kartas. Ore virš jų kabėjo neišpasakoti jų pačių gyvenimai, nutylėti įsipareigojimai kitiems ir viltis nebesusitikti. Ši naktis turėjo būti dėkingumas vienas kitam, ryškus prisiminimas, išnyrantis, kai jo prireiks. Todėl stabdyti save buvo nevalia. Privalu atsiduoti visiškai: be gėdos, kaltės, abejonių ir imti viską nė nesvarstant.

Vyras atbulas traukėsi link lovos ir, atsirėmęs į ją kojomis, atsisėdo. Goda atsidūrė jam ant kelių.

- Kur mano gėrimas?

Godos nelauktas šnabždesys sukėlė Remigijaus kimų juoką, iškart paskendusį godžiame bučinyje.

Ji šypsodamasi stebėjo kaip seksualus vyriškas kūnas tingiai pakyla iš lovos ir palengva priartėja su pilna gėrimo stikline.

- Prašau, - ištiesdamas ranką Remigijus susirangė šalia Godos, po antklode. - Jau esam labiau pažįstami. Gal šįkart liksi?

Goda koketiškai šyptelėjo ir prikando apatinę lūpą.

- Ir ką veiksim? Kortom durnių lošim?

- Jo. Iš nusirenginėjimo.

- Panašu, kad aš jau pralošiau, - kilstelėjusi antklodę pareiškė Goda.

- Ateik čia, - sušnypštė Remigijus ir vėl lyg išbadėjęs puolė prie jos.

Šįkart paėmė ją be jokio apšilimo ir po dar vienos palaimos bangos jiedu drėgni gulėjo vienas šalia kito.

- Ryt tikrai išskrendi? - Goda iškvėpė klausimą vis dar jausdama Remigijaus glamones ant savo kūno ir palengva ramindama virpėjimą.

- O ką? Nori su tėvais supažindinti? - neatgaudamas kvapo pašmaikštavo vyras.

Goda nusikvatojo ir niūktelėjo alkūne jam į šonkaulius. Paskui atsivertė ant šono, kad matytų jo veidą ir pasirėmė ranka galvą. Jų žvilgsniai susikibo. Remigijus švelniai delnu suėmė jos veidą, Goda užsimerkė ir leidosi liečiama. Jei tai nebūtų paskutinis vakaras, būtų išsisukusi. Tik šiąnakt buvo kitaip. Goda stengėsi žiūrėti į Remigijų viską įsimenančiomis akimis, švelniai paliesti, kad juslės giliau įsirėžtų atmintin. Panorėjus galės atkurti akimirkos vaizdinį. Visai nesvarbu kokius santykius sukurs, ar bandys kurti, bet šalia gulintis vyras visada bus svarbus, nes leido jai patikėti, ji galinti tai padaryti - užsimiršti. Su juo Goda nė karto nejautė Donato tam pačiam kambary. Nesijautė jį išduodanti ar nuvilianti. Jos pirmoji meilė tolo ir jai buvo dėl to skaudu… Bet ir lengva. Keistai lengva.

- Nevedęs? - drėbtelėjo klausimą tik tam, kad pajustų kaip Remigijaus kūnas po antklode įsitempia. Neatmerkdamas akių šalia gulintis vyras tyliai perklausė:

- O kuo tu nusiteikusi prieš vedusius?

- Gal, kad melagiai.

- Meluoja ne tau.

- Tiesa…

Jis buvo bepradedąs snausti, o tai reiškė, kad Godai laikas namo. Ji nenorėjo atsisveikinti. Buvo taip gera kyboti virš realaus pasaulio, būti kitokia savimi…

Staiga Godos naktinius prisiminimus nutraukė čaižus garsas iš gatvės. Jam nutilus, vėl pabandė nusikelti į viešbučio kambarį, bet šįkart kažkas garsiai spaudė signalą. Padėjusi kavos puodelį į kriauklę, Goda priėjo prie lango. Persisvėrė norėdama pamatyti, kas gatvėje skleidžia tokį triukšmą, ir tada netikėtai pro siaurus vartelius pasirodė vos telpantis motociklas, ant kurio sėdėjo išsišiepęs Aivaras. Vienoje rankoje laikė du šalmus, kita valdė Harley Davidson. Jo šviesūs plaukai lengvai plaikstėsi šukuojami stiproko vėjo, o apsiniaukęs dangus užmetė ant jo pečių odinę striukę. Atrodė pritrenkiamai.

Tuoj susileisiu. - Goda suspigo ir spaudė pirštus į kumščius.

Pamiršusi dar juntamą maudimą ant kūno ir savo laisvamaniškus prisiminimus, trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos, nežinodama ką daryti: bėgti į lauką dabar pat ar šiek tiek pasilaužyti ir apsimesti, kad nematė atvažiavusio Aivaro.

Ir tada Aivaras ją pastebėjo. Šiek tiek pasisuko metaliniame balne ir laisva ranka paplekšnojo per odinę sėdynę. Ūmai ji suspigo iš džiaugsmo ir kaip paklaikusi puolė į miegamąjį.

Staigiai susirado juodas odines kelnes, kurias dėvėjo gal kartą, bet žinojo jas turint čia spintoje. Kaip ir buvo galima tikėtis, vos į jas įlindo, bet nekreipė dėmesio į spaudžiantį pilvą užsegimą. Šiandien bus nutrūktgalvė. Šiandien elgsis spontaniškai. Šiandien gyvens kaip Goda iš paralelinio pasaulio ir žiūrės, kur tai ją nuves. Nuo pakabos nutraukė baltus marškinėlius su vokišku užrašu, kuriuos gavo dovanų iš kambariokės, kai mokėsi Vokietijoje, juos apsivilkusi kaklą apsuko siauru spalvotu šalikėliu. Staigiai susisuko plaukus į netvarkingą kuodą ir bėgdama pro duris dar pasičiupo džinsinį švarkelį bei apvalius akinius nuo saulės. Po minutės, skriejo laiptais į apačią tarsi turėtų sparnus, bet vos palietus laukinių durų spyną, suakmenėjo ir netikėtai pačiai sau atsiminė pagalvių kedenimą su Simpatija.

Aš vis dar atsiduodu kitu vyru.

Susiraukė apsiuostydama ir papurtė galvą dėl savo kvailumo.

Visai išprotėjau. Niekas niekuom nesmirda. Nu ir fantazija…

Prisidengusi svetimautojos akis, Goda plačiai pravėrė duris ir nustraksėjo prie laukiančio princo ant metalinio žirgo.

Jos akys buvo didelės ir pilnos tyro džiaugsmo, kai Aivaras, po trumpo dienos plano nupasakojimo, abiem rankom už ausų kišo plaukų sruogas, kad patogiai užmaukšlintų šalmą. Tai buvo pats erotiškiausias poelgis iki šiol, nuo kurio Godai ėmė minkštėti kojos. Pastebėjęs Godos akyse ugneles, atsargiai pasilenkė ir pabučiavo į lūpas. Švelniai ir nereikliai, tarsi plunksna perbraukė paviršiumi. Abiem tai buvo taip natūralu ir nuoširdu, jog Godos širdis plakėsi kaip plaštakė sparnais į stiklą, bet Aivarui tai, matyt, sukėlė kitokius jausmus. Jis staiga lyg prasikaltęs nusuko akis ir ėmėsi šveisti šalmo stiklą tarsi tai būtų pats atsakingiausias darbas pasaulyje. Iš jo veido dingo atsipalaidavimas, užleisdamas vietą nerimui.

Goda pasimetė. Sulaikiusi ant jos galvos besileidžiantį šalmą, prisiglaudė prie Aivaro kūno ir stipriai apsivijo jį rankomis. Kurį laiką abu taip ir stovėjo: ji laikydamasi jo tarsi atramos, jis ore pakabinęs rankas, kurios bijojo liestis prie trapaus moters kūno.

Iš kiemo jie išlėkė su trenksmu ir netoliese ant suoliuko sėdėjusių senstelėjusių kaimynų plojimais, kuriuos šįkart Aivaras ignoravo. Išdavė jo įsitempęs kūnas. Goda stipriau prisispaudė, jausdama su adrenalinu ateinančią baimę, ir užsimerkė motociklui užtikrintai išvažiuojant iš sostinės. Stovint ant žemės, planas važiuoti į Kauno baikerių šou atrodė patrauklus, bet dabar svyruojant dvirãčiui, nežinojo ar buvo pakankamai pašėlusi ištverti greitį ir nepatogumus dar šimtą kilometrų. Stipriau prigludo prie Aivaro kūno, tuo pačiu įsispirdama į motociklo šonus, ir sukryžiavo pirštus, kad kelionė praeitų be nelaimingų atsitikimų.

Šviečiant danguje fejerverkams, Goda sėdėjo Dariaus ir Girėno aerodromo aikštės pakraštyje ant medinių pakopinių laiptų viršaus, rankoje šildydama mažai nugertą alaus butelį. Akimis stebėjo minioje susispietusių žmonių pakeltas į dangų galvas, kurių veidai nušvisdavo sprogstant fejerverkams. Ji tuo reginiu nesimėgavo. Užteko pokšėjimo ir žinojimo, kas vyksta. Jau prieš valandą prarado bet kokį susidomėjimą ir svajojo apie savo lovą. Diena buvo beprotiška. Ne pagal planą, keista ir beprotiška. Aivaras, po bučinio kieme, laikėsi atstumo ir pavargusią Godą tai galiausiai ėmė erzinti.

Pastatė butelį tarp kojų ant žemės ir patrynė drėgnus delnus vieną į kitą. Netoli jos sėdinti porelė garsiai bučiavosi. Atrodė lyg valgytų vienas kito veidą ir dar čepsėdami. Goda pasislinko į priešingą pusę ir pakėlė akis į seriją fejerverkų. Ryškios šviesos erzino ir ištiesinusi galvą pamatė artėjantį Aivarą. Atrodė energingas kaip ir prieš dešimt valandų, lyg spartus dienos ritmas jo nė kiek nevargino.

Goda pasimuistė, nes kelnės spaudė nebepakenčiamai, dar kojos kaito konversuose, o akinius pati nežinojo kur pametė - toks gyvenimo būdas ne jai. Nors visą kūną maudė, alkoholio nesinorėjo. Jis tikrai būtų leidęs užmiršti nuovargį. Gal ji netgi pultų į minią šokti pagal roko muziką.

- Štai kur tu! Pasirinkai pačius tolimiausius laiptus.

Goda šyptelėjo. Norėjo namo. Aivaras įtariai nužvelgė beveik besidulkinančią porelę ir priėjęs prie Godos, atsisėdo visai šalia jos. Tylėdamas žiūrėjo į priešaky besisklaidančią minią ir apsimetė besiklausantis renginio vedėjo pranešimo apie naują pasirodysiantį atlikėją. Godos vidus burbuliavo kaip suplaktas mineralinio vandens buteliukas. Nors Aivaras elgėsi labai gražiai, net per daug paslaugiai, jai vis tiek jis atrodė nutolęs. Ne tik nutolęs, bet dar ir užsibarikadavęs. Tarsi žinotų, kur ji buvo praeitą vakarą po jų pasimatymo. Goda surakino savo ant kelių sudėtas rankas ir alkūnėmis pasirėmė į kelius. Nelabai seksuali poza, bet jai koketavimas šiuo metu visiškai neberūpėjo. Ji jautėsi velniškai pavargusi. Aivaro ranka švelniai nusileido ant Godos nugaros, lengvai pamasažavo sprandą ir švelniai truktelėjo link savęs.

- Eikš.

Ore tyliai išsisklaidė atsargus prašymas ir Goda užsimerkusi parimo jam ant peties.

- Manau vyniojam iš čia meškeres.

Ji nežymiai linktelėjo.

- Ar tu.. - jis atsikrenkštė, trumpai patylėjo ir Goda įtariai pakėlė akis.

- Ar tu nieko prieš, jei pernakvosim Kaune? Privalau sudalyvauti vienam vakarėly…

Goda nejaukiai pasimuistė. Pasigailėjo, kad jie atvažiavo ne mašina, kurią pati gailėtų parvairuoti į Vilnių, bet tokiomis aplinkybėmis nelabai galėjo rinktis. Apsvarstė ir kitus grįžimo variantus: išsiaiškino, kad paskutinis autobusas iš Kauno į Vilnių jau išvažiavo, kaip ir traukinys, todėl Aivaras buvo jos vieninteliai ratai atgal. Nekreipdama į galvoje nerimą keliančius klausimus, kaip pavyzdžiui: kur miegosiu, kada miegosiu, ir ar tikrai noriu į vakarėlį, kuriame bus apstu padoriau apsirengusių bei pasidažiusių merginų, be to, ji čia nieko nepažįsta ir yra per daug suirzusi pažindintis, numykė:

- Galim…

- Būsim trumpai. Turiu suderinti vieną darbinį reikalą ir pabėgsim į mano draugo butą netoli tos vietos, - bandė taisyti situaciją Aivaras.

- Dar vienas vakarėlis?

Goda atšlijo nuo Aivaro netikėdama savo ausimis.

- Ne. Butas tik mums. Senamiestyje. Tau patiks, - energingai berdamas žodžius bandė nuraminti.

- Tada krapštomės iš čia.

Goda tikėjosi, kad tas draugo butas nebus dar vieno susibūrimo vieta ir Aivaras pagaliau prasitars, kodėl visą dieną su ja elgėsi kaip su porcelianine. Žinoma, išlieka tikimybė ir nelabai malonaus atsakymo, kaip pavyzdžiui, praleidęs su ja dešimt valandų, neišvengiamai pamatė, kokia Goda nuoboda. Arba suvokė, kad jie tiesiog netinka vienas kitam. Nes kas jau kas, bet ji tikrai nėra vakarėlių žmogus, su kiaurą parą besiveržiančia energija ir ją visada kamuoja praktiški klausimai, o ne stiprus noras nusirauti.

Gal ji visgi suklydo galvodama kad pirmas pasimatymas jam patiko tiek pat kiek ir jai.

O gal jis tikrai sužinojo apie naktinį vizitą pas Remigijų? Bet iš kur?

Goda turėjo visą dieną sugalvoti logiškai sekai, veiksmų, kurie Aivarą būtų patupdę jos kelyje. Ji su baime laukė to momento, kai Aivaras prasitars apie jos kekšiškumą.

Stovėdama po vandens srove svetimame duše Goda jautėsi nejaukiai. Viskas čia rėkė, kad savininkas viengungis. Tiek pats butas esantis senamiestyje, tiek ir vonia buvo nepriekaištingai išvalyta, visos kosmetikos priemonės naujos tarsi viešbutyje. Goda spėjo, kad šeimininkas samdo tvarkytoją. Turbūt pats dažnai keliauja, o šis butas labiau moterims po vakarėlio parsivesti nei gyventi. Interjeras keturiasdešimtyje kvadratų išdėliotos svetainės, virtuvės, miegamojo ir vonios - modernus. Kontrastingos spalvos - juoda, balta, pilka Godai atrodė nejaukiai ir steriliai. Aišku išplanuotas patogiai ir apgalvotai. Aukštos lubos priminė jos butą Vilniuje, bet čia vyraujantys aštrūs kvapai raukė nosį. Apžiūrėjo vyrišką šampūną, paliktą ant lentynos. Pasinaudojo juo. Rankose pavartė vyrišką dušo želė, pauostė ir padėjo atgal. Neišdrįso dėtis ant savęs dar vieno vyriško kvapo ir tapti mišraine.

Vis dar besimėgaujant raminančia vandens srove, išgirdo iš miegamojo sklindančius balsus. Iškart sukluso. Buvo galima tikėtis, kad Aivaras pasikvies čia draugų, nors užtikrino ją, kad to nebus. Varvančiu nuo kūno vandeniu Goda išlindo iš dušo kabinos. Apsidairė rankšluosčio, kurio čia nerado, todėl pagriebė ant pakabos tįsantį minkštą vyrišką chalatą, apsigaubė juo, ir išspaudusi malonią šypseną pasirodė tarpdury. Miegamajame buvo tik Aivaras. Balsai, kuriuos Goda girdėjo būdama vonioje, sklido iš televizoriaus.

Ji lengviau atsikvėpė. Sumetusi visas jėgas į gundymo stovėseną, sustingo tarsi pozuotų paveikslui ir laukė, kol Aivaras ją pastebės. O jis energingai maigė nuotolinio pulto mygtukus. Atrodė įsitempęs ir susinervinęs. Išjungus televizorių ir kambariui aptemus, šviesa sklido tik iš pravirų vonios durų. Jis pastebėjo Godą.

Jiems žiūrint vienas į kitą, kažkas tame kambaryje tarsi sprogo. Jei klaustum Godos, atsakytų baimės burbulas. Jei kalbėtų Aivaras, neabejotinai teigtų, kad ryžtas atsilaikyti.

Abu, keistai besijausdami, kėlė įtampą nuo kurios Godai darėsi karšta. Viena ranka lėtai atrišo chalato diržą ir leido jam nukristi ant žemės. Kita - suėmė už minkšto skverno ir norėjo prasiskleisti, bet…

Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.