Skaitome knygą: Jurgita Dzikienė ir Izolda Baltutė: „Lūžio keliu“ (XVI)

Planuojanti, kruopšti, atsakinga ir nesileidžianti į artimas bičiulystes Goda gyvena pagal sustyguotą gyvenimo planą, kuriame pirmą vietą užimas darbas, ir nemano, kad gali būti kitaip. Tačiau artimos draugės mirtis ir laiškas ją sukrečia. Priverčia lįsti už komforto zonos ribų ir permąstyti įpročius, kasdienybę, požiūrį.

Grįždama iš Londono, kur ji atsisveikino su mirusia drauge, lėktuve susipažįsta su vyru ir pasiduoda vienos nakties nuotykiui, bandydama laužyti įsisenėjusį savo elgesio modelį. Čia ir prasideda Godos lūžio kelias, o jame – nauji žmonės, nauji jausmai, patirtys, skausmingi išgyvenimai ir praeities šešėliai.

15 skyrius

…keliais žingsniais įveikęs atstumą Aivaras ją sustabdė.

- Ne šįvakar.

Jis, suspaudęs lūpas, suėmė chalato šonus, kuriais stipriai Godą ir apvyniojo. Pasilenkė paimti besimėtančio diržo ir juo sutvirtino savo darbą.

- Ne šįvakar, gerai? - ištarė vos girdimai.

Kakta atsirėmė į šlapius Godos plaukus ir, laikydamas ją už rankų, užsimerkė.

Goda juto kaip jis traukia jos kvapą, raukia nosį dėl vyriško šampūno, bet ir toliau ieško jos natūralaus kvapo. Kaip jis giliai alsuoja ir bando save nuraminti, kaip jis vis stipriau spaudžia jos rankas ir galiausiai atleidžia. Ji nusišypsojo. Nereikėjo būti labai protingai, kad suprastum - Aivaras jos geidžia. Bet kodėl nepasiduoda? Kodėl jie nežengia kito žingsnio?

- Aš tau bent graži? - tyliai paklausė ir iškart pasigailėjo nevalingai išsprūdusių žodžių.

Jis iškart atsitraukė ir pažvelgė jai į akis.

- Tai aišku. Kas per klausimas?

- Tu tiesiog visą dieną manęs vengi.

- Aš???

Tarsi pasipiktinęs, o gal pasibaisėjęs, Aivaras net atsilošė.

- Tikrai ne. Tau tik pasirodė.

- Gerai, man tik pasirodė.

Ji pakartojo toliau žiūrėdama į jo uždaras akis.

- Tu miegok čia, o man gerai bus ir ant sofkės. Ne pirmąkart, - lėtai tardamas žodžius pabučiavo Godai į skruostą, palinkėjo labos nakties ir uždarė miegamojo duris. Tarsi, to keisto stovėjimo šalia nė nebuvo, tarsi visa diena jam buvo visai kitokia nei Godai.

Dabar ji neleido sau gilintis, kas vyksta. Jautėsi pernelyg pavargusi. Praeitą naktį beveik nemiegojo, ši diena buvo visa ant kojų. Kokie du šimtai kilometrų surakintoj pozoj, neplanuotas triukšmingas vakarėlis su išsipusčiusiomis merginomis, limpančiomis prie Aivaro kaip musės prie gaudyklės. Kvailės. Goda akimis spitrijo į uždarytas miegamojo duris. Jis į jas nė nekreipė dėmesio. Visada akimis ieškojo tik jos. Suradęs padrąsinančiai nusišypsodavo, parūpindavo vandens buteliukui ištuštėjus, pasidomėdavo, ar nieko daugiau netrūksta. Kaip tokiam vaikinui galėjo priekaištauti? Įsiskaudėjo galvą viską prisiminus.

Priėjusi didelę dvigulę lovą, nuropojo ja iki galvūgalio ir susirietusi į kamuoliuką, iškart užmigo. Nusprendė rytoj prispausti kitame kambary gulintį Aivarą ir sužinoti, kas jai visgi pasirodė. Jis su ja, bet jos neprisileidžia. Nejaugi ji visai nebesugeba perprasti žmonių?

Goda nebuvo įgudusi skaityti elgesio tarp eilučių motyvų, norėjo tiesių atsakymų, Aivaro paaiškinimo. Gal ir per anksti po antro pasimatymo aiškintis santykius, bet ji nenorėjo savęs investuoti ten, kur jos niekam nereikėjo arba reikėjo labai trumpam. Konkrečiam dalykui. Tokiems ryšiams ji turėjo Remigijų. Pabandė ir užteko. Dabar jautėsi galinti pabandyti užmegzti ilgalaikę draugystę: su įsipareigojimais, abipuse ištikimybe, ateities planais… Viskuo, ką jau kartą turėjo.

Anksti ryte ją prižadino tylūs balsai, sklindantys iš kambario, kuriame miegojo Aivaras. Pažvelgė į ant spintelės stovintį laikrodį: aštuonios ryto. Apsivertusi ant kito šono pabandė vėl užmigti, bet dabar už sienos buvo girdėt aiškus moteriškas balsas ir Goda staigiai atsisėdo lovoje. Įsitempė it styga ir ištempė ausis. Tylu. Pasitrynusi akis bei pabandžiusi sulyginti išsitaršiusius plaukus, ji nerangiai išlipo iš lovos ir nusliūkino prie durų. Atsargiai pridėjo ausį ir įsiklausė. Nieko. Pravėrė duris, iškišo pro tarpelį galvą ir pabandė plačiau pramerkti užsimiegojusias akis.

Į ją įsispoksojo dvi dailiai nuaugusios šviesiaplaukės merginos, žvilgsniais narstančios iki kaulų čiulpų. Staiga iš virtuvės išniro Aivaras ir pamatęs moterų akistatą sustingo. Mikliai padėjęs dvi stiklines su vandeniu, pripuolė prie Godos ir ištraukė ją į svetainę.

- Susipažinkit - Goda, - tvirtu balsu pristatė ir viena ranka savininkiškai prie savęs prisitraukė.

Goda pajuto padrąsinantį spustelėjimą.

- Labas, - teištarusi nedrąsiai šyptelėjo.

Merginos vertinančiai abu nužvelgė ir viena kitai kažką sukuždėjo. Goda nuoga pėda pasitrynė koją. Jautėsi nejaukiai, nes visa situacija atrodė komiškai.

- Gal norit su mumis papusryčiauti? - pasiūlė viena jų, vis dar nesiteikus prisistatyti.

- Ačiū, bet, kad nelabai… - numykė Goda, norėdama kuo greičiau atsidurti Jakšto gatvėje, savo bute.

- Turim šiokių tokių planų Kaune. Po to tiesiai į Vilnių. Sorry, - paaiškino Aivaras.

Viešnios vertinančiai nužvelgė porelę ir, nekovojusios dėl teigiamo atsakymo, tarsi susimokiusios priartėjo prie Aivaro atsisveikinti. Apdovanojo jį bučkiais į skruostus ir pagrūmojo pirštu, kad kitąkart nakvotų pas vieną iš jų, o ne viešnamio savininko bute. Aivaras šypsojosi šiltai ir atlaidžiai, kol galiausiai jas išlydėjo ir grįžo.

Goda tvirčiau apsigaubė chalatu.

- Čia mano seserys, - sustojęs vidury svetainės, Aivaras susikišo rankas į džinsų kišenes, su kuriais turbūt ir miegojo.

- Oooo, - Goda supratingai linktelėjo ir giliai atsiduso, o viduje pajuto sprogstantį pavydo burbulą, kuris išsitaškęs suplasnojo įvairiaspalviais drugeliais kutenančiais vidines pilvo sieneles.

Ji tikrai žinojo, kokios dramos gali virti šeimose ir kaip keistai iš šono viskas atrodyti. Kaip ir dabar, dvi seserys įsirovusios ankstyvą rytą pas brolį papriekaištauti, kad apsistojo čia, o ne pas jas. Nors kas ji tokia, kad stebėtųsi. Jos ir tėvo santykis išvis netelpa į giminystės ryšio apibrėžimą. O per didelis prisirišimas prie Doroti, visos jos šeimos… Galima narstyti santykį su kiekvienu atskirai ir visur bus galima rasti kažką neįprasto.

Goda apsisuko grįžti į vonią drabužių ir pagavo savo atspindį veidrodyje ant sienos. Akys išsiplėtė iš pasibaisėjimo: plaukai šakojosi į visas puses, lūpos paraudę nuo dažno jų kandžiojimo, paakiai pajuodę, nes užsimiršusi pasitrynė tušu dažytas blakstienas. Ji skubriai ranka pasilygino plaukus. Jie vis dar siekė skirtingas puses, sutrinti į pagalvę buvo susivėlę kaip dredai, šukų čia niekur nematė. Bus bėdos - nujautė.

- Kodėl nesakei, kad baisiai atrodau? - užsipuolė negalvodama. Palinko prie veidrodžio ir pirštu ėmėsi šalinti tušo likučius.

- Tai, kad tu…

Jis užsikirtinėjo nežinodamas, ką atsakyti, atrodė, kad tokioj situacijoj pirmąkart.

- Tik nesakyk, kad atrodau gražiai, nes tikrai tau trenksiu. Tu vengi prie manęs liestis visą dieną, tada kaip kūtvėlą pristatai savo seserims. Atrodo, jog bandai man pačiai parodyt, kad aš tau tik draugė. Viskas, jau supratau!!! Nebesistenk!

Nežinodama iš kur kyla ta audra, Goda paskutinius žodžius išrėkė. Aivaras stovėjo tylėdamas ir spoksojo paklaikusiomis akimis. O kai ji apsisuko eiti, nestabdė ir nesivijo.

Sušiktas savaitgalis.

Goda jautėsi apgailėtinai. Per pirmą pasimatymą manė esanti geidžiama, graži viliokė, tad užsisvajojusi turbūt nepastebėjo Aivaro nuobodžiavimo ženklų. Bet kokių velnių jam reikėjo jos atvažiuoti vakar? Kodėl tada tempėsi ją į Kauną? Besirengdama galvoje uždavinėjo daugybę klausimų, skirtų tam pašlemėkui kitam kambary, kuris net moters dorai nuraminti nemoka.

Pastūmusi duris petimi, ji vilkosi švarkelį eidama link išėjimo. Nesusiturėjusi it strėlę paleido frazę į ant sofos išsidrėbusį Aivarą:

- Grįšiu pati, nesirūpink.

- Palauk, - suriko pašokęs, - palauk gi.

Vikriai prišoko prie lauko durų ir viena ranka jas užrakino.

- Kur tu eisi? Kaip tu grįši?

- Sugalvosiu.

- Palauk. Pasikalbam.

- Gerai, pasikalbam, - sukryžiavusi rankas Goda drąsiai atsisuko ir žvilgsniu prismaigstė Aivarą prie sienos.

- Gal aš šiek tiek ir vengiau tavęs. Nežinau, - rodės jis dvejojo, tada susimąstė ir rankomis persibraukė plaukus.

- Neees…

- Nes tu man patinki, - ištarė kiekvieną žodį lyg sau, tarsi suvokęs, ką tai iš tikrųjų reiškia, ir klausiamai pakėlė akis.

Goda stovėjo vis dar sukryžiavusi rankas - perspėjančia nesiartinti povyza.

- Netikiu, - nukirto.

Jis atsiprašančiai šyptelėjo. Dar kartą rankomis perbraukė per plaukus ir nejaukiai pasimuistė. Kažkodėl nepuolė ginčytis. Jo elgesys buvo iškalbingas, o panelė Salaitė - protinga moteris. Kuris vyras nepasinaudotų proga gauti moterį, kai ji pati save siūlo? Aivaras. Kodėl? Nes siūlėsi Goda.

Staiga ji nusvarino rankas ir panaikino juos skiriantį atstumą. Priartėjusi pirštais švelniai perbraukė jam per veidą ir nusodino ranką ant krūtinės. Lėtai ja ėmė slysti žemyn, akylai stebėdama jo akis ir šiek tiek nuo įtampos raustantį veidą. Ranka sustojo ties džinsų juosmeniu ir dviem pirštais lengvai juos atsegė. Atsargiai palindo po trumpikėm. Aivaras buvo susijaudinęs ir Goda tuo įsitikino. Triumfuodama žiūrėjo jam į akis, o Aivaras į josios. Jis lėtai lenkėsi bučiniui, bet Goda staigiai ištraukė ranką ir atšoko. Aivaras įsitempė.

- Tu nori manęs! Vadinasi impotencija nekamuoja. Esi sveikas vyras.

Jis nieko neatsakė, tik pasilenkęs nuožmiai ir aistringai įniko bučiuoti Godos lūpas. Nekantriai prisitraukė ją dar arčiau ir vyriška ranka nuslydo po vokiškais marškinėliais. Aivaras kaip tikras ekspertas lengvu judesiu atsegė liemenėlę, išlaisvindamas krūtis, ir suėmė vieną į delną.

Goda duso. Negalėjo atsikvėpti, įkvėpti, iškvėpti, bet nuo to aistra tik stiprėjo. Kas sakė, kad ugniai reikia deguonies? Nesąmonė. Negalėdama išsilaikyti ant kojų, ūmai įsikibo į tvirtus Aivaro rankų raumenis ir visiškai pametė galvą. Nepajuto kaip atsidūrė ant sofos ir kaip išsilaisvino iš odinių kelnių. Visu kūnu jautė kaip Aivaras dega. Akimirkai prasimerkusi, ji paskendo nuo aistros patamsėjusiame žvilgsnyje, kuris ją rijo be soties, šmėstelėjo prieš akis įraudę skruostai ir valiūkiškai išsitaršę plaukai.

Pasidavus impulsui Goda apsivijo jį kojomis ir prisitraukė arčiau savęs. Netikėtai Aivaras atsirėmė rankomis į sofą. Atplėšė degančias lūpas, aštriai šnopuodamas laukė, kol ji atsimerks.

- Nesustok, - maldavo Godos kūnas balsu, nes net gėlė kaip norėjosi šio vyro.

Pabandė vėl jį prisitraukti, bet bergždžiai.

- Turiu, nes dedu į mus daugiau vilčių nei vienai nakčiai, - pakštelėjo jai į nosį ir lengvai išsilaisvinęs iš kojų gniaužtų, atsistojo.

Goda išsitiesė ant sofos.

- Klausyk, keistuoli, gal jau baik tas susilaikymo nesąmones, - nervingai braukydama per plaukus ji bandė atgauti kvapą.

Aivaras prunkštelėjo gerdamas iš stiklinės vandenį, kuris liko jo seserų net neliestas. Padelsęs visgi keliais žingsniais grįžo prie sofos ir prisėdo šalia Godos. Atkišo jai stiklinę lyg kokią taikos pypkę. Godą ją paėmė.

- Nelabai žinau, kaip ten kiti daro, bet sakau gal pabandom pradžioj susitikinėt?

- Kaip draugai? Platoniškai? - Goda patraukė jį per dantį.

- Kaip vaikinas su mergina… Pasimatymai ir visa kita fignia.

Goda atsidūsėjo iš palengvėjimo.

- Net nežinau… Galvojau, gal tik sugulam vienai nakčiai ir išsiskirstom kas sau. Be įsipareigojimų. Tu juk taip įpratęs, ane? - paerzino, suteikdama jam paskutinę progą pasitraukti.

Jis pakėlė vieną antakį ir klausiamai sužiuro.

- Neee, - nusivaipė, - aš jau per senas tokiem nuotykiam.

Abu suprunkštė ir Aivaras, prisitraukęs Godos galvą, švelniai ją pabučiavo.

- Aš rimtai, Goda. Davai pabandom padraugaut? Pažiūrėsim, kas su mumis išeis.

Jis kalbėjo nuoširdžiai iki negalėjimo ir Godai viduje užsižiebė tyras džiaugsmas. O gal šįkart jai pavyks? Gal čia jos žmogus ir jie kartu pasistatys bendrą gyvenimą? Susijaudinimo skleidžiama šiluma plito visu kūnu ir Goda palaimingai šypsojosi. Prigludo prie Aivaro krūtinės ir ištarė:

- Pabandom.

Daugiau skyrių galite rasti paspaudę čia.