Smurfu pravardžiuoto Edvino istorija: „Laimi ne tie, kurių geri genai, o nepasiduodantys“
Turėti sportišką dailią figūrą turbūt svajoja kone kiekvienas – juk tuomet daug labiau pasitikima savimi, fizinė ir dvasinė sveikata tampa geresnė. Tačiau ne vieną žmogų dailinti savo kūną priverčia ne itin malonios aplinkybės – patyčios, kompleksai, netgi mintys apie savižudybę. Tokiu metu sportas tampa išeitimi ir pirmuoju laiptu naujo gyvenimo link. Vilnietis Edvinas Šapovalovas (25) ilgai kentė patyčias ir tyliai nekentė savęs dėl mažo ūgio ir itin lieso kūno sudėjimo. Šiandien vaikinas atrodo visiškai kitaip: iš pirmo žvilgsnio nė nepagalvotum, kad nuotraukose tas pats žmogus.
Edvinas prisistato kaip natūralaus kultūrizmo propaguotojas, motyvatorius ir tinklaraščio rašytojas. Vaikinas dalijasi savo istorija, kurioje buvo išties visko.
„Nuo pirmos klasės jaučiausi nepilnavertiškai šalia kitų: buvau ne tik „ektomorfas“ (liesas kūno tipas su greita medžiagų apykaita, – red past.), bet ir žemaūgis. Buvau žemesnis už visus bendraklasius ir labai lieso sudėjimo berniukas. Per kūno kultūros pamokas nuo pirmos iki 12 klasės stovėdavau rikiuotėje paskutinis, net prie merginų jausdavau diskomfortą, nes buvau vos ne tokio paties sudėjimo kaip dauguma iš jų, bei panašaus ūgio – kartais net žemesnis. Mokykloje ir kieme man daugelį metų sakydavo: tu per silpnas, tu per lėtas, tu per mažas, tau neišeis užsiauginti nei gramo raumenų, tau nepavyks, tu nieko negalėsi...“ – tokias kalbas ir jausmus Edvinas pasakojo jautęs kone kasdien.
Ypač jam būdavo gėda mokykloje, kuomet per kūno kultūros pamokas tekdavo išsisukinėti nuo kitiems vaikinams sunkumų nesukeldavusių žaidimų ar rungčių.
„Per krepšinio varžybas visada sėdėdavau ant atsarginių suoliuko arba trumpam išeidavau į aikštelę, kad pabūčiau prie tritaškio zonos: po krepšiniu gaudavau staigius blokus, o iš tritaškio retkarčiais pataikydavau, nors ir sunkiai mesdavau. Vienas iš bendraklasių mane prie visų draugų vadindavo „smurfu“ dėl mano žemo ūgio, tą pravardę atsimenu iki šiol. Per kūno kultūros pamokas, mokyklos sporto salėje, žavėjausi draugais, kurie išstumdavo 50 kg štangą ar padarydavo 10 prisitraukimų. Kiek kartų man draugai siūlydavo pabandyt išstumt štangą, visada atsisakydavau rasdamas priežastį, o tikroji priežastis buvo baimė apsijuokti prieš visus. Kūno kultūros mokytojas dažnai sakydavo – ko kabi ant skersinio kaip dešrelė?“ – skaudžiais prisiminimais dalijosi Edvinas.
+5Mažas ūgis trukdė gyventi
Ne tik dėl itin lieso sudėjimo, bet ir dėl mažo ūgio Edvinas sakosi negalėjęs ramiai gyventi, kasdien jautęs diskomfortą ir gėdą: „Kieme vienas iš draugų nuolat pabrėždavo, kad niekada nebūsiu aukštas, daugiausiai užaugsiu iki 170 cm. Tą labai gerai įsidėmėjau. Tėvas turėjo psichinių problemų, todėl mama su juo buvo išsiskyrusi, todėl patarimų iš vyriškos pusės tikrai nesulaukdavau, nors ir turėjau tris brolius – tiesiog nenorėdavau skųstis, o mamai nenorėdavau pasakoti savo išgyvenimų.“
Edvinas tikino, kad nors ir buvo itin savikritiškas ir kompleksuotas, viduje jautėsi stiprus ir galintis kažką pakeisti. „Visada buvau „kieto“ charakterio ir žinojau, kai gyvenimas smūgiuoja, tu tiesiog turi eiti pirmyn, svarbiausia – nepasiduoti. Nesu iš tų žmonių, kurie išsigąsta kritikos ir toliau gyvena su ja visą gyvenimą. Baigęs vidurinę mokyklą nusprendžiau kažką daryti su savo ūgiu. Internete prisiskaičiau banaliausių patarimų, kaip bent šiek tiek išsitempti. Nutariau kabėti ant skersinio. Visą vasarą, diena iš dienos eidavau į stadioną ir kabėdavau ant jo. Grįžęs namo prieš miegą kabėdavau ant kambario durų ir naiviai tikėjau, kad gal kas nors pavyks. Tačiau jei ne – nieko neprarasiu. Praėjus vasarai, pastebėjau, kad tapau truputį aukštesnis. Pasimatavęs ūgį, maloniai nustebau, kad esu – 1,75 cm, prieš vasarą buvo – 1,65 cm. Tuo metu man buvo 19 metų“, – pirmus bandymus pasikeisti atsiminė pašnekovas.
Rudenį jis įstojo studijuoti į kolegiją, tačiau vos pradėjęs mokytis suprato, kad pasirinkti mokslai jam nepatinka, o mokytis „tik dėl lapuko“ nenorėjo.
„Kartą tarp paskaitų per pertrauką, stovėjau koridoriuje ir žiūrėjau į vaikiną, kuris ėjo į mano pusę. Jis buvo gana sportiškas. Žiūrėdamas į jį, mintyse sau pasakiau, kad laikas ir man sportuoti – tai buvo lemiamas lūžis. Nuėjęs į kabinetą, aš susirinkau savo daiktus, knygas ir išėjau iš kolegijos visam laikui. Pradėjau savo sporto kelionę: dienomis ir naktimis skaičiau literatūrą, domėjausi mityba, ieškojau įvairiausios informacijos internete ir viską rašydavausi į sąsiuvinį“, – apie sporto pradžią pasakojo Edvinas.
Sportuoti sutrukdė liga
Vaikinas pasakojo, kad nusprendęs sportuoti tai darydavo be jokių nuklydimų į šalį: „Pirmąją savo treniruotę pradėjau 2009 metų gruodį. Buvau 1,80 cm ūgio ir svėriau 58 kg. Ūgis išsitempė iki normalaus, dėl ko išnyko mažaūgio kompleksas, o figūra buvo vos ne oda ir kaulai: tai tapo didžiausiu diskomfortu. Mano svajonė buvo tapti ne dideliu, 100 kg sveriančiu vyruku, o tiesiog turėti gražią ir sportišką figūrą, truputį daugiau kilogramų bei normalias rankas. Laikiausi savo užsibrėžto grafiko ir ėjau į salę be jokių pasiteisinimų. Kad ir būdavo -30 laipsnių kieme ir neturėdavau automobilio, tačiau vis tiek važiuodavau troleibusu ir salėje sportuodavau visiškai vienas, o aplink per tokius šalčius nebūdavo nė gyvos dvasios. Po metų sporto pamačiau akivaizdžius rezultatus: svėriau 72 kg.“
Sėkmingą sportavimą staiga sukliudė netikėta liga – Edvinas susirgo sunkia odos liga, dėl kurios jautė skausmus ir turėjo gerti brangius vaistus. Negana to, oda tapo negraži, vaikinas puolė į depresiją, prisipažino netgi pagalvodavęs apie savižudybę.
„Pusę metų praleidau namie, išeidavau tik vakarais, kad nesimatytų mano odos, ir tai tik trumpam, kad įkvėpčiau gryno oro. Draugai nesuprato kas man yra, nes niekam neatrašydavau į žinutes ir atsiribojau nuo viso mane supančio pasaulio. Praleisdavau laiką tik namie, kaip kalėjime. Pamiršau sporto salę, tačiau namie turėdamas nedidelę štangą ir du hantelius, dieną iš dienos net ir per skausmus stengiausi nepamiršti sporto ir bent minimaliai treniruotis, tačiau nesugebėjau normaliai maitintis, jausdavau nuolatinę depresiją ir, galima sakyti, grįžau į pradinį tašką nuo kurio pradėjau...“ – apie trukdžius siekti tikslų pasakojo Edvinas.
Sportas pakeitė gyvenimą
Tačiau likimas jam turbūt buvo paruošęs kitą scenarijų, nes liga atsitraukė: Edvinas iškart išskubėjo į sporto salę: su dar didesniu ryžtu ir entuziazmu nei pirmąkart.
„Pradžia buvo kaip ir daugelio, noras tapti stipresniam ir, žinoma, sužavėti merginas. 4 metai nepaliaujamų treniruočių pakeitė mano protą, kuris siekė daug daugiau nei sužavėti merginas ar atrodyti geriau prie jūros. Ir dabar, maždaug po 4 metų reguliaraus sporto, stipraus ryžto, kieto, užgrūdinto, pozityvaus mąstymo, viskas išėjo taip, kad visi tie žmonės, kurie kažkada sakydavo tuos bjaurius dalykus – visi jie vėl atsirado, bet jau kitu tikslu: visi pradėjo kreiptis bei prašyti įvairiausių sporto patarimų, klausti, kaip man pavyko pasiekti tokių rezultatų. O tas žmogeliukas, kuris kieme nuolat sakydavo, kad nebūsiu aukštesnis nei 170 cm ūgio, galiausiai pats yra tokio ūgio, o aš esu 180 cm. Ironiška? Šiek tiek. Gerai pamenu vieną sakinį: skausmas – laikinas dalykas. Skausmas gali trukti minutę, valandą, dieną ar net metus, bet galiausiai jis pasitrauks ir kažkas geresnio užims jo vietą, bet jei pasiduosiu, skausmą jausiu amžinai“, – įsitikinęs jis.
Dabar vaikinas noriai dalijasi savo patarimais su kitais ir teigia, kad turi ką papasakoti ir kuo pasidalinti, todėl feisbuke jį galima rasti kaip Edvinas Lee ir drąsiai klausti patarimo.
„Mano tikslas – parodyti žmonėms, kurie „bijo chemijos“, kad galima atrodyti sportiškai ir be jos. Suprantu, kad neatrodau labai įspūdingai lyginant su rimtais sportininkais, kurie užsiima sportu su cheminiais preparatais. Sveriu irgi nedaug, tik – 77 kg, tačiau esu gana sportiškas. Kiekvienas pasirenka savo kelią. Mes visi gyvenime esame patyrę sunkumų ir nuleidę galvas. Tačiau kliūtys ir sunkumai – yra geriausi „mokytojai“. Mane vis labiau pradėjo palaikyti žmonės, stengiausi motyvuoti savo socialiniame tinklalapyje vis daugiau žmonių ir sakyti, kad jei sugebėjau aš – sugebėsite ir jūs, svarbiausia neklausyti, ką sako aplinkiniai, o tikėti savimi! Visada tikėjau savimi“, – tikina jis.
Atradęs kitą gyvenimo būdą vaikinas teigė liovęsis bendrauti su daug žmonių: tais, kurie darė jam neigiamą įtaką, su kuriais skyrėsi gyvenimo būdas, pomėgiai.
„Aš nenorėjau būti panašus į kitus ir būtent treniruotės pakeitė visą mano gyvenimą ir mąstymą. Tai ne tik sportas – tai gyvenimo būdas. Nebesijaučiu užsidaręs, labiau pasitikiu savimi. Susipažinau su daug žmonių, kurie mane palaikė, padėjo man pereiti per visus sunkumus. Šis sportas iš tiesų grūdina žmones. Aš jaučiu gyvenimą“, – pamiršęs patyčias ir kompleksus drąsiai kalba Edvinas.