Stresą valdyti kitus mokanti aktorė Rasa Bartninkaitė: „Kiekvienas esame genijus“

Esate Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė. Kas paskatino imtis kitus mokyti streso valdymo, proto nuraminimo, svajonių įgyvendinimo paslapčių?

Jaunystėje, kai rinkausi profesiją, ieškojau prasmės, norėjau įkvėpti žmones. Man atrodė, kad teatras – ta vieta, kuri žmones pakylėja virš kasdienybės pilkumos. Šventai tuo tikėdama pasirinkau aktorės profesiją. Tačiau dirbdama pastebėjau, kad spektaklis dažniausiai žmogų įkvepia valandai, gal dienai, ilgiausiai – savaitei. Tada pradėjau rimtai galvoti, kaip kitaip galėčiau žmonėms padėti. Kai ieškai, visada randi (šypsosi).

Kai prieš penkiolika metų atėjau į Chosė Silvos seminarą, supratau: tai ir yra tai, ko ieškojau, ką su meile ir šviesa galiu perduoti kitiems. Bet aktorystės neatsisakiau. Tiesa, kai pamačiau, kad vakarais į teatrą ateina žmonės pavargę nuo savo rūpesčių, vidinių problemų ir kai mes iš scenos dar jiems perduodame sunkias neigiamas emocijas, tapo aišku, kad nieko gero nekuriu. Kaip tik tada atsirado galimybė dirbti Kauno valstybiniame lėlių teatre.

Nuo pirmųjų spektaklių įžvelgiau didelę savo veiklos prasmę – vaikų pasąmonė atvira pažinimui, taip žiba jų akys, tad yra visos galimybės mažuosius gražiai įvesti į stebuklingą pasakų pasaulį, kuriame slypi visa žmonijos išmintis, ir tokiu būdu prisidėti prie jų harmoningos asmenybės formavimo. O suaugusiuosius jau dvylika metų mokau paprasto, kiekvienam žmogui suvokiamo Chosė Silvos metodo, kuris padeda suvaldyti įtampą, efektyviau keisti blogus įpročius, kūrybingai spręsti problemas ir greičiau gyvenime pasiekti trokštamos harmonijos.

Dažnai harmonijos ieškome tada, kai turime begalę problemų. Kokia buvo jūsų istorija?

Tiesa, prieš penkiolika metų ir pati išgyvenau sunkų etapą: taip susiklostė aplinkybės, kad turėjau viena auginti dukrą, o tuo metu dar ir teatre nebuvo galimybių dirbti. Išties žemė svyravo po kojomis. Galėjau grimzti į neviltį arba ieškoti, kaip sau padėti. Pasirinkau antrąjį kelią.

Taip patekau į Chosė Silvos metodo seminarą. Ši proto lavinimo sistema man žingsnis po žingsnio parodė, kaip galiu savo gyvenimą pasukti teigiama kryptimi ir susikurti jį tokį, kokio trokštu. Pradėjus teigiamai mąstyti, atliekant kitus pozityvumo pratimus viena po kitos ėmė pildytis mano svajonės (šypsosi). Išmokau naudotis kūrybinio proto galimybėmis ir į savo gyvenimą pritraukiau reikalingas situacijas, žmones, įvykius... Kadangi man pavyko nuraminti protą, įveikti stresą, džiugūs dalykai vienas po kito vyko ir tebevyksta mano gyvenime, kaip galiu tuo nesidalinti su kitais (šypsosi)?

Sėkmės lydimi žmonės niekada neužsibūna vienoje ir toje pačioje vietoje. Jie drąsiai žengia iš savo komforto zonos ir siekia aukštumų naujose erdvėse. O savo dieną pradeda ne dejuodami, bet mąstydami pozityviai.

Greitai pastebėjau, kad dauguma žmonių yra pervargę, nelaimingi, kenčia nuo įvairių negalavimų. Dėl milžiniško bėgimo, kasdienės įtampos ne tik mūsų širdis, bet ir psichika nebeatlaiko krūvio. Tokią informaciją skelbia ir Pasaulinė sveikatos organizacija. Koks paradoksas – gyvendami XXI amžiuje, būdami be galo išmanūs, turėdami už mus dirbančias mašinas, kažkodėl nesijaučiame laimingi. Kad tokie pasijustume, neišvengiamai turime mokytis sulėtinti smegenų vibracijas.

Ar paprasta tai padaryti?

Paprasčiau nei daugeliui atrodo. Kad atsipalaiduotume, užtenka kelių minučių technikų. Net jeigu esate banke ir laukiate savo eilės, užsimerkite, leiskite smegenims regeneruotis. Užtenka užmerkti akis ir mūsų smegenys pakeičia įtampos dažnį lėtesniu – atsipalaiduoja. Kai būnate lauke, kuo dažniau pakelkite akis į dangų – žvelgiant virš horizonto, mūsų smegenys natūraliai pradeda veikti harmoningu alfa dažniu. Suprasti, kas mumyse vyksta, būtina, nes nesuvokdami daugelio dalykų, imame mistifikuoti. Pasąmonė mums atrodo paslaptinga ir nesuvokiama. Bet visos mūsų problemos, sveikatos negalavimai užsimezga būtent joje, tad tiesiog privalu ją pažinti.

Keičiant savo įsitikinimus, esminiai pokyčiai vyksta ir gyvenime. Be galo svarbu žinoti ir vaikystės įtaką būsimai asmenybei. Svarbiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis yra nuo ketverių iki septynerių metų, nes būtent tada galvoje susiinstaliuoja visos programos apie gyvenimą. Vaikas stebi aplinką ir viską kopijuoja. Mažyliui nereikia nieko aiškinti – ką jis mato, tą ir daro. Iki septynerių metų praktiškai susiformuoja asmenybės pamatas, todėl šis laikas – ypač svarbus. Tai, kuo tampame suaugę, – į mus sudėtų programų rezultatas. Ir visiška netiesa, kai žmonės sako, kad yra per seni keistis. Tai niekada nevėlu.

Kodėl taip dažnai pasirenkame ne tą gyvenimo kelią?

Atsakymą galime rasti peržvelgę savo amžiaus tarpsnį nuo 7 iki 14 metų. Tokiu laiku vaikas nori išbandyti kuo daugiau būrelių. Jis iš gamtos turi duotą didžiulę energiją, kuri jam leidžia daug veikti. Tad reikėtų leisti vaikams tą daryti, nors mes dažnai sakome, kad jei jau pradėjai lankyti vieną būrelį, turi būti nuoseklus ir jo nemesti. Kas vyksta, jei vaikui neleidžiame savęs išbandyti skirtingose srityse? Užaugęs jis nežino, kas jam labiausiai patinka, ir dažnai pasirenka tą sritį, kurią jau pažįsta, nors gal yra labiau tinkanti. Kai vaikystėje vaikui buvo leista ir šokti, ir dainuoti, ir piešti, ir sportuoti, lengviau atsirinkti, kur linksta širdis.

Dažnai žmonės sako, kad net norint kažką keisti dažnai būna per sunku ištrūkti iš įprasto gyvenimo rato...

Taip yra todėl, kad daugelio suaugusių žmonių kūrybingumas miega, laikui bėgant tampame biorobotais: valgome, miegame, dirbame... Ir tik sustabdę tą ratą, prisiminę, kokį potencialą turime, galime susigrąžinti gyvenimo prasmę ir jėgas. Tyrimai rodo, kad žmogaus laimės koeficientas nėra pakitęs nuo Antrojo pasaulinio karo! Pati, pradėjusi domėtis ir lavinti smegenis, labai aiškiai supratau, kokios gamtos galios mums duotos ir kaip mažai jomis naudojamės.

Kaip sakė Silvos metodo kūrėjas Chosė Silva, didžiausias atradimas, kurį žmogus gali padaryti, – suvokti savo paties galimybes. Šis žmogus taip pat pakeitė genijaus sampratą, teigdamas, kad kiekvienas iš mūsų yra genijus. Gimęs vaikas turi absoliučiai harmoningai veikiančias smegenis. Tačiau laikui bėgant ši harmonija sutrikdoma, nes jau nuo mažų dienų lavinamas racionalus mažylio protas, o kūrybinis pradas taip ir lieka pamirštas vaikystėje.

Kada pasaulyje buvo pradėta domėtis, kaip veikia mūsų smegenys?

1924 metais buvo užfiksuota, kad žmogaus smegenys vibruoja, bet tik nuo 1970 metų pradėta kalbėti apie tai, kad kairysis smegenų pusrutulis atsako už racionalų protą, dešinysis – už kūrybinį.

Išskirtiniais žmogaus gebėjimais domėtasi ir carinėje Rusijoje. Autogeninės treniruotės atsirado dar sovietiniais laikais. Pamenu savo tėtį, kuris skaitė apie tai knygelę ir darė pratimus. Žmogaus proto galimybės žmoniją labiau pradėjo dominti tik praėjusiame šimtmetyje. Psichologija kaip mokslas – vienas jauniausių. Tai, ką mokslininkai atranda, – tarsi naujas žingsnis žmonijos istorijoje. Dirbtinis intelektas jau yra sukurtas, bet jis neprilygsta žmogaus protui. Koks didžiausias skirtumas? Robotas, skirtingai nei žmogus, neturi vaizduotės.

Tad kodėl nesinaudojame tuo, kas mums natūraliai duota?

Vis dar nežinome, kaip tai daryti. Mes dažnai pasaulį matome tarsi išverstas dėlionės detales, visi įvykiai pabiri, nesuprantame, kodėl mums nutinka vieni ar kiti dalykai. Neretai dėl jų kaltiname kitus žmones, įvairias aplinkybes, Dievą, nematydami tikrųjų priežasčių. XXI a. žmonės pasižymi ypatingu racionalumu, tačiau pamiršo turintys vaizduotę. Būtent ji mums leidžia pamatyti daugiau galimybių, kitą požiūrį. Vaizduotė yra pirmykštė.

Žmonės nemokėjo kalbėti, o jau piešė olose. Mes neįvertiname vaizduotės įtakos savo gyvenimo kokybei. Mokslininkai tik dabar pradeda vis daugiau apie tai kalbėti. Visos idėjos, sąlygotos žmogaus kūrybinio proto, pirmiausia gimsta vaizdiniais mūsų galvose. Tik tada, pasitelkus racionalųjį protą, reikia sukurti veiksmų planą ir tas idėjas įgyvendinti. Mus jau vaikystėje klaidino, kad negalima svajoti. Netiesa. Vaizduotė yra pokyčių pradžia.

Visos pilys kadaise buvo svajonių pilimis... Mes labai neblogai išlavinome savo racionalų mąstymą, o kūrybinį, deja, apleidome. Tad akis į akį susidūrę su gyvenimo iššūkiais pasimetame, nes pritrūkstame idėjų. Tiesa, yra žmonių, kurių labiau išlavintas dešinysis smegenų pusrutulis. Tokiems sunkiau sekasi gyventi žemišką, materialų gyvenimą, jie gali būti visiškai išsiblaškę. Todėl labai svarbu lavinti abu smegenų pusrutulius ir išlaikyti pusiausvyrą tarp racionalaus ir kūrybinio proto. Tada atsiveria žymiai daugiau galimybių.

Pastebėjote, kas vienija sėkmės lydimus žmones?

Jie niekada neužsibūna vienoje ir toje pačioje vietoje. Drąsiai žengia iš savo komforto zonos ir siekia aukštumų naujose erdvėse. O savo dieną pradeda ne dejuodami, bet mąstydami pozityviai. Pabandykite kiekvieną rytą su šypsena sau pasakyti, kad gyvenate vis geriau ir geriau, kad jūsų laukia nuostabi diena. Protas tiesiogiai priima kiekvieną mūsų komandą. Net jei iš pradžių pozityvius teiginius sakysite ne itin džiugiai, po kurio laiko smegenys pradės klausyti jūsų nurodymų. Kuo dažniau kartosite, tuo greičiau tai suveiks.

O savo veiklos prasmę galite įžvelgti vien pakeitę požiūrį. Nuo jo priklauso mūsų vidinė būsena. Kartą tyrėjų komanda visų darbuotojų, prisidedančių prie garsiosios Barselonos Šv. Šeimynos katedros statymo, paklausė, ką jie veikia. Vieni sakė nešiojantys plytas, kiti – maišantys skiedinį ir tik vienas darbininkas atsakė kitaip: „Aš statau šventovę.“

Tačiau nereikia savęs apgaudinėti – jeigu blogai jaučiatės, taip ir įvardykite, bet visada matykite didesnę prasmę. Kai galvojate, kad atliekate ypatingą darbą, smegenyse išsiskiria jėgų suteikiančios cheminės medžiagos. Ir nėra blogai, kai turime įveikti iššūkius. Juk jie mus labiausiai augina. Tik visada prisiminkite, kad sėkmingiausi gyvenimo sandoriai sudaromi, kai būname atsipalaidavę. Tada gimsta drąsios svajonės, kurios įkvepia dirbti su meile, kad realybėje sukurtume savo svajonių gyvenimą.